23 09 2012

Aštuntasis įsakymas: Nekalbėk netiesos

0 komentarų

[ A+ ] /[ A- ]

„Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20,16). „Protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas“ (Mt 5,33).
Aštuntasis įsakymas draudžia iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme, tai didelė sandoros pamatus apimanti neištikimybė Dievui. Senasis Testamentas tvirtina: „Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa“.
Tiesa yra tai, kas atitinka tikrove – sukurtąją ar nesukurtąją. Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis yra įpareigotas ją gerbti ir liudyti. Tik pats Dievas yra nesukurtoji tikrovė. Visa kita Jis sukūrė ir nustatė gamtos dėsnius negyvajai gamtai bei tarpusavio santykių dėsnius gyvajai kūrinijai. Todėl svarbu juos žinoti ir gyvenime jų laikytis.
Tiesa, kai žmogaus elgesys teisingas ir jo kalba teisinga, vadinasi tiesumas, nuoširdumas arba atvirumas. Tiesa arba tiesumas yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti teisybę, išvengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės. Žmonės negalėtų sugyventi, jei vieni kitais nepasitikėtų, tai yra slėptų tiesą.
Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso. Tiesumas išlaiko pusiausvyrą tarp to, ką reikia pasakyti, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti; jis apima atvirumą ir santūrumą. Būdamas garbingas, žmogus privalo pareikšti tiesą kitam žmogui. Broliška meilė mums nurodo, kada sakyti tiesą, o kada patylėti.
Pilotui Kristus pareiškė „atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą“ (Jn 18,37). Krikščionis neturi „gėdytis mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1,8). Tais atvejais, kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip sako apaštalas Paulius, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).
Visų mūsų, krikščionių, pareiga – būti Tiesos liudytojais. Liudyti Kristų bei savo tikėjimą žodžiais ir darbais – visu savo gyvenimu. „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4,25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimą ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2,1).
Melagingas liudijimas ir kreiva priesaika – tai viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę; iš esmės tai pakenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.
Pagarba geram žmogaus vardui draudžia bet kokius veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti.
 
Tad nusikalsta:
 
  • skubotu sprendimu tas, kas, nors ir tylomis, bet neturėdamas tam pakankamo pagrindo, priskiria artimui moralinę ydą;
  • apkalbomis, kas be objektyviai būtino pagrindo atskleidžia artimo nusižengimus ir ydas jų nežinantiems asmenims;
  • šmeižtu, kas, sakydamas netiesą, žemina kitų žmonių gerą vardą ir duoda progos klaidingai apie juos spręsti.
Apkalbos ir šmeižtai atima artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus orumo patvirtinimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą. Tad apkalbos ir šmeižtai pažeidžia teisingumo ir meilės dorybę. Privalome kalbėti linkėdami artimui vien gero. Ypač verta susirūpinti dviem pojūčiais, kurie gali kilti, sužinojus apie svetimas ydas ar nuodėmes. Pirma, ar kartais nejaučiu tamsaus pasitenkinimo, kad kitas nėra toks švarus, kokiu buvo pripažintas? O gal svetima nuodėme mėginu pateisinti savo blogį? Antra, ar apkalbos nepadeda pataisyti savo dorovinę savijautą, sumenkinti savo nuodėmes, nes galima pasakyti: „Nesu toks jau blogas, kiti už mane blogesni“.
Antra vertus, nepastebėti mylimo žmogaus blogybių ar per lengvai jam už jas atleisti, pasimetimą laikyti gėriu ir pamiltajam leisti neklausyti Dievo įsakymų – tai jokia meilė.
Aštuntasis įsakymas smerkia ir bet kokį meilikavimą, pataikavimą ar perdėtą paslaugumą, nes tai gali paskatinti blogai elgtis. Tuštybė arba pagyrūniškumas taip pat yra nusižengimas tiesai.
Melas yra didžiausias nusižengimas, nes yra sakoma netiesa norint apgauti. Melo sunkumas priklauso nuo tiesos iškraipymo, nuo žalos, kurią patiria melo aukos.
Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. Kunigas visada turi išlaikyti paslaptyje tai, ką girdėjo. Kiekvienas privalo būti deramai santūrus privataus žmonių gyvenimo atžvilgiu.
 
kun. Vytautas Grigaravičius
 

[top]