Bažnyčios interjeras

Kryžiaus kelio I stotis, Kazokiškių bažnyčiojeGilus, visą apsidės puslankį užimantis didysis altorius – svarbiau­sias erdvės akcentas. Altorius – mūrinis, dviejų tarpsnių, trijų laiptų. Centrinę jo dalį formuoja kolonos puošniais voliutų ir akanto lapų kapiteliais. Jos sustatytos po dvi šonuose. Foną kolonoms sudaro keturi piliastrai. Viršuje vertikalų kolonų ir piliastrų judėjimą su­stabdo platus profiliuotas frizas su dantukų juosta apačioje. Tarp kolonų – šv. Grigaliaus ir popiežiaus Pijaus skulptūros. Centrinės ašies nišoje – Švč. Marijos (Nugalėtojos) su vaikeliu Kristumi paveikslas metaliniuose apkaustuose. Jį dengia antras paveikslas, vaizduojantis šv. Dominyką, imantį iš Marijos rožinį. Ciboriumas komponuojamas iš dvigubintų kolonų, akcentuojančių tabernakulį. Šonus rėmina sudvi­gubinti piliastrai. Viršuje - puslankis skydas su avinėlio reljefu. Viršutinį altoriaus tarpsnį sudaro platus frontonas su elipsiniu sky­du centre. Nuo jo žemyn krintančios į vidų išlenktos juostos atsiremia į stačiakampius rėmus, ant kurių stovi vazos. Išraitų fone abipus skydo įkomponuotos jausmingos angelų figūros. Viršutiniame langelyje, ma­tyt, buvo vitražas iš geltono stiklo, vaizduojantis Švč. Mariją nulipan­čią laiptais. Altoriaus mensą iš priekio dengia medinių rėmų skydas su kalinėto metalo puošyba. Centre – Švč. Marijos figūra, šonai užpildyti vynuogių apvijomis. Centrinis altorius – katalikiškojo pamaldumo išraiška. Tai pabrėžia kiekvieno architektūrinio elemento gyvas alsavimas, stiprinamas kolo­nų paauksuotais elementais, paveikslo sidabriniais apkaustais, antepediumo puošyba. Kiti keturi altoriai išdėstyti navoje. Triumfo arkos sienų linijoje – du altoriai. Abu turėjo medines mensas ir buvo optiškai tapyti. Deši­niajame – Nukryžiuotojo paveikslas, o viršuje – Marija Sopulingoji. Kitoje sienos pusėje – toks pats altorius su šv. Vincento ir Šv. Kotrynos paveikslais. Išilginėse sienose – kiti du optiškai tapyti vienatarpsniai altoriai su šv. Jono ir šv. Kazimiero paveikslais. Abu šie paveikslai yra ir dabar, bet triumfo arkos sienoje. Dešinėje pagrindinio įėjimo pusėje prie sienos prišlieta mūrinė sa­kykla. Jos korpusas išskaidytas piliastrais, o plokštumos tarp jų už­pildytos rokailės dekoru. Ant piliastrų cokolių, užbaigtų išraitomis, įkomponuoti keturių evangelistų atributai: erelio, jaučio, liūto ir ange­lo galvos. Gaubto viršuje – sparnuoto angelo figūra su trimitu. Centrinį al­torių puošia Marijos su vaikeliu Jėzumi paveikslas. Uždengiamas kitu paveikslu, o stebuklingasis įleistas gilyn apie 50 cm. Rėmai išorėje abiem paveikslams vieni. Dydis 0,84 x 1,12 m, drobė, aliejus. Paveikslas pieštas ant drobės. Vaizduoja Mariją su Kūdikiu. Abi figūros su karūnomis padengtos auksiniu aptaisu, fonas - raudonu aksomu. Aplink jas 12 žvaigždžių vainikas. Virš paveikslo "įdubimo" viršuje daugybė žvaigždžių, iš kraštų angelai. Marija iki pusės, galva palenkta į dešinę pusę, Ji meiliai žvelgia į žmones. Kairėje rankoje, pridėtoje prie krūtinės, yra rožinis, o dešine laiko Kūdikėlį Jėzų, kuris dešine laimina, o kairę laiko ant krūtinės. Jis žiūri į šoną. Po figūrom ant paveikslo sidabrinis mėnulio pjautuvas. Už paveikslo ant raudono aksomo iš kraštų prikabinta apie 60 votų. Kitas svarbus barokinės tapybos darbas – šv. Kazimiero paveiks­las. Lietuvos globėjo garbinimas jau buvo paplitęs Vakarų Europo­je. Šventasis pavaizduotas visu ūgiu, šlėktiška šukuosena ir apranga, efektinga poza. Už nugaros – karūna, karališkasis simbolis, nuo kurio jis nusisukęs ir meldžiasi palinkęs į altoriaus pusę. Žemiau iš abie­jų šonų jį supa didikai išraiškingais, realistiniais veidais ir nustebu­siais žvilgsniais. Viskas perteikta ryškia šviesokaita, rusvais tonais. Altoriaus detalė, Kazokiškių bažnyčiojePanašus altoriaus paveikslas, tapytas Tado Kuntzės, yra Krokuvos šv. Stanislovo katedroje (1754-1756), bet Kazokiškių atvaizdas yra sava­rankiškas darbas. Bažnyčios išorę formuoja įdomiai sukomponuotas pagrindinis ir pa­prasti šoniniai fasadai. Nuo pagrindinio fasado priklauso viso pastato estetinė vertė. Jį formuoja du tarpsniai. Pirmasis išsiskiria dideliu aukščiu ir baigiamas plačia frizine juosta, suskaidyta mentelėmis ir stačiakam­pėmis įdubomis. Viršutinis – siaurasis tarpsnis – baigiamas trikampiu frontonu su Apvaizdos akimi. Su apatiniu jis jungiamas ne tradicinėmis voliutomis, bet paprastų išgaubų skydais, kurių sparnuose stovi vazos. Tokia kompozicinė schema būdinga Lietuvos ankstyvajam barokui, ku­ris ją perėmė iš to laikotarpio Romos bažnyčių. Tik Lietuvos barokui būdingos į viršų kylančios formos, o itališkajam – horizontalių ir ver­tikalių pusiausvyra. Grįžimą į ramias struktūras skatino naujas stilius – klasicizmas. Kilimo į viršų iliuzija kuriama abiejų tarpsnių dekoru. Žemutinis aukštas skaidomas barokui būdingais sudvejintais toskaniškais pilias­trais – po dvi poras kiekvienam šone. Jie remia lėkštą segmentinį skydą, įkomponuotą virš portalo lango. Tai klasikinė baroko schema. Viršuti­nis tarpsnis, puošniausias ir lengviausias, išskaidytas ramių puošnesnių piliastrų ritmu, viršlangis užbaigiamas kriaukle, virš jos – puslankis apvadas. Apatinis tarpsnis nuo viršutinio atskirtas plačia frizine juosta, suskaidyta ramesniu formų dekoru. Matyt, juo bandė panaikinti apati­nio ir viršutinio aukšto kontrastus. Pernelyg išplėtęs frizinę juostą, architektas suformavo platų seg­mentinį skydą, kurį dar labiau išryškina smulkesnės puslankės for­mos. Atrodo, jis norėjo, kad šis fasade vyraujantis elementas jungtų šventoriaus vartus ir varpinę į visumą, nukreiptų žvilgsnj j centrinį įėjimą ir susietų abu aukštus. V. Drėma teigia, kad kontrastas tarp pagrindinio fasado tarpsnių yra ankstyvojo klasicizmo ir vėlyvojo baroko derinys. Aišku, kad pranciškonui A. Kosakauskui įtaką darė klasicizmas, bet pati bažnyčios architektūra dar išlaiko vėlyvojo ba­roko tradicijas: atsisakyta ryškaus emocionalumo, fasadas plokščias, dekoras racionalus, ritminis judėjimas nukreiptas į centrinę ašį ir kylantis į viršų. Pagrindinis fasadas neatspindi vidaus erdvės struktūros. Jis tiesiog perimtas iš trinavių bazilikinių bažnyčių ir pritaikytas vienanavei. Ar­chitektas buvo priverstas abiejuose šonuose pridėti nedidelius sparnus. Šoniniai fasadai ramūs. Jų sienos išskaidytos pilistrais ir pailgintais lan­gais su apvadų juostomis. Bažnyčios grindys terakotinių plytelių.
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti