Bažnyčios istorija – miestelio istorija

Kazokiškių bažnyčiaBažnyčia visais laikais buvo centrinis bet kurios gyvenvietės pasta­tas. Apie įį visada būrėsi dvasinis, kultūrinis bei ekonominis apylinkės gyvenimas. Gyvenvietėms, kuriose neatsirasdavo bažnyčia, dažniausiai nebuvo lemta tapti istorijos subjektais. Geriausiu atveju istoriniai šal­tiniai jas tik pamini kaip turtingųjų prekybos objektus. Ne išimtis ir Kazokiškės. Jei ne čia 1609 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, tai iš istori­nių šaltinių apie Kazokiškes ir jų apylinkes žinotume tik tiek, kiek čia buvo atskirai suskaičiuotų vyrų ir moterų tuo metu, kai vienas ponas įsigydavo vietovę iš kito. Vaikai, kaip neturintys didesnės vertės kaip darbo jėga, net nebuvo skaičiuojami. Dar būtinai būdavo paminima, kiek turima jaučių ir arklių, kurie baudžiauninkų savininkams buvo svarbesni už baudžiauninkų vaikus, o galbūt ir už pačius baudžiaunin­kus. Tik sekmadienį, kurį tikėjimo vedami ponai privalėjo leisti švęsti ir baudžiauninkams, kuomet visi kaip lygūs prieš Viešpatį susitikdavo bažnyčioje, engėjų prispaustas varguolis galėjo pasijusti taip pat žmo­gumi esąs. Tai geriausiai liudija unikalus dokumentas - prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo patirtųjų malonių knyga, kurioje nuo 1700 m. tėvai dominikonai kruopščiai fiksuoja priesaika paliudytus ir dvasinės vy­resnybės vėliau peržiūrėtus bei patvirtintus per Dievo Motiną patirtus pagijimus ir kitus užtarimus. Čia nėra išskirti ponai ir baudžiauninkai, turtingieji ir vargšai. Tai tikroji šio krašto istorija. Tai čia gyvenusių žmonių tikėjimas, rūpesčiai ir vargai. Iškalbūs net parašai: drebančia ranka užbraukti trys kryželiai ar pavardės, ir dabar aptinkamos šiose apylinkėse. Ačiū Dievui, kad šią knygą, laikytą dingusia dar 1911 m. (A. Fridrich, Hystorija cudownych obrazow Naisiviętszej Panny. IV. Krakow 1911), pa­vyko rasti parapijos archyve, ir ji šiuo metu laukia savo vertėjo. Nekartodamas tų Kazokiškių istorijos aspektų, kurie apžvelgiami kituose šios knygos straipsniuose, čia norėčiau paminėti tik keletą įdo­mių detalių, kurios atsiskleidė remontuojant bažnyčią ir papildė bei patikslino kai kuriuos istorinius momentus. Daugeliui autorių kyla abejonių, ar pirmoji Kazokiškių bažnyčia, pastatyta 1609 m., buvo toje pačioje vietoje kaip ir dabartinė ir ar ji buvo mūrinė. Atliekant remonto darbus 2006 m. vasarą ir pašalinus atsilupusį tinką virš įėjimo į zakristiją, atsivėrė didelės mūrinės arkos fragmentas, kurio paskirtis galėjo būti tik viena - didelių durų, vedančių į mūrinę bažnytė­lę, buvusią dabartinės zakristijos vietoje, ir kurios bent kelios sienos yra išlikusios, vieta. Tampa suprantama, kodėl bažnyčios fundatorius S. Beinartas savo testamente šią bažnyčią lygina su Loretu, kuris yra Viduri­nėje Italijoje, Anconos provincijoje, ant neaukšto kalnelio, prie Adrijos jūros. Jame pastatyta bažnyčia dokumentuose minima 1194 m., kurios viduje yra Švč. Mergelės Ma­rijos namelis. Pagal legendą jį angelai 1286 m. pernešė iš Nazareto kartu su Marijos su Kūdikiu skulptūra iš kedro. Nazareto namelis 1531 m. apmūrytas marmuru. Vargu ar Stanislovui Beinartui būtų atėjęs galvon šis palyginimas, jei Kazokiškių bažnyčia būtų buvusi medinė. Taigi dabartinė, 1783 - 1790 m. statyta, bažnyčia yra išlaikiusi ir 1609 m. statytosios bažnyčios fragmentus. Todėl 2009 m. minimas miestelio įkūrimo 400-ąsias metines galime pagrįstai laikyti ir baž­nyčios įkūrimo metinėmis. Valant bažnyčios palėpę, buvo rastos čerpių liekanos, liudijančios, kad 1790 m. konsekruotoji bažnyčia turėjo tokiam statiniui deramą stogą ir tik vėlesniais karų ir okupacijų metais „nuskurdo" iki skied­rinio. Įspūdingos stogo konstrukcijos rodo, kokie galingi medžiai tuo metu augo Kazokiškių apylinkių miškuose. Bažnyčia ikiBažnyčios komplekso statiniai bažnyčia, šventoriaus vartai, varpinė pat XX a. trečiojo dešimtmečio turėjo ir trečiąjį įėjimą, apie kurio buvimą byloja išlikusi anga ir vyrių likučiai kairėje presbi­terijos pusėje. Įėjimas buvo užmūrytas, kai buvo nuspręsta Pirmojo pasaulinio karo metais prie bažnyčios sprogusio artilerijos sviedinio išjudintą sieną stabilizuoti kontraforsu. Reikia pasakyti, kad viskas, kas yra išlikę iš dominikonų laikų, pa­sižymi savo subtilumu. Tai liudija apie labai aukštą to meto meistrų kvalifikaciją ir nepriekaištingą dominikonų skonį. Geriausias pavyzdys - iš tų laikų išlikusi kėdė. Nors kirvarpų sužalota, o vėlesnių „meis­trų" „taisoma" vinimis ir dažoma grindiniais dažais, ji išlaikė kažkokį patrauklumą ir savitumą ir prašyte prašėsi restauracijos. Nuėmus dažų sluoksnius, atsivėrė nuostabios klevo struktūros. Šiuo metu ši kėdė puošia bažnyčios presbite­riją ir mena tuos laikus, kai galbūt pats vyskupas V. Valčackis, konsekruodamas šią bažnyčią, buvo garbingai so­dinamas į šią subtilaus darbo kėdę. Ne vienas istorijos mi­nimas dominikonų prioras taip pat turėjo mėgautis poilsio valandėle šioje kėdėje. Tikiu, kad remontuojant bažnyčios vidų, atsivers dar ne viena is­torinė detalė, papildanti ir paryškinanti visą sudėtingą mūsų praeities mozaiką. Kazokiškių bažnyčia nelieka ir naujausių laikų istorijos vyksmo nuošalyje. Gaila, kad tas vyksmas paženklintas tamsiu, vos už 900 m nuo šventovės statomo regioninio sąvartyno šleifu. Ar ne dėl to keistomis aplinkybėmis bažnyčia buvo pradanginta iš valstybės saugomų objektų sąrašo ir, tik įsikišus Seimo kontrolieriui, jai sugrąžintas atitinkamas statusas? Atsinaujinanti šventovė yra kaip krislas akyje įvairiems greito pelno siekiantiems vertelgoms. Į istorija įeis ir Kazokiškių parapijos tarybos narių vizitas Apašta­linėje nunciatūroje 2005 m. rudenį, kuomet Šv. Sosto nuncijui buvo įteiktas kazokiškiečių raštas Popiežiui apie daromas skriaudas žmo­nėms ir bažnyčiai. Popiežiaus nuncijus išreiškė didžiulį supratimą ir susirūpinimą bei padėkojo kazokiškiečiams už jų rūpestį savo tėviške ir bažnyčia. 
 
kun. Alfonsas Kelmelis (Vievio parapijos klebonas) 
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti