19 01 2018

Atėjo metas (III eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“­ Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną taipogi valtyje betaisant tinklus. Tuoj pat jis pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. Mk 1, 14-20
 
Evangelijos komentaras
 
Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1–2). Matome, kad dieviškasis išganymo planas turi tarsi dvi dalis. Pirmoji – parengimas: Dievas išsirenka vieną tautą ir ją rengia priimti savo Sūnų. Antroji – Sūnaus įsikūnijimas. Pasirodo paskutinysis pranašas, kuris jau gali parodyti žmonėms Dievo Avinėlį, naikinantį nuodėmes. Įsidėmėkime Jono Krikštytojo žodžius apie Jėzų: „Jam skirta augti, o man mažėti”. Jonas, atlikęs savo uždavinį, pasitraukia, užleisdamas vietą tam, kuriam jis pats nesijaučia vertas atrišti kurpių dirželio. Prasideda dieviškosios dramos antrasis veiksmas. Šiandien girdime jau ne pranašą, bet tą, kurį skelbė pranašai. Pasirodęs Jėzus skelbia: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!’” Tokie yra Jėzaus pirmieji žodžiai, kuriais jis išreiškia savo Evangelijos esmę. Atsiverskite ir tikėkite! Pirmasis šios dienos skaitinys mums primena sirų sostinės Ninevės istoriją. Pats Dievas siunčia į šį miestą pranašą Joną: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didelį miestą ir pašauk jį į teismą, nes jo nedorumas pasiekė mane”. Jona, eidamas apie miestą, šaukė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta! <…> Nineviečiai Dievu patikėjo, paskelbė pasninką ir apsivilko maišais – nuo didžiausio iki mažiausio”. Šis pasakojimas apie nineviečių atgailą yra priekaištas išrinktajai Dievo tautai, kuri neklausė savo pranašų ir nerodė atsivertimo ženklų. Šiandien atsiversti kviečiantis Jėzaus žodis tebegalioja visiems visų laikų žmonėms. Ką reiškia žodis „atsiversti”? Prisiminkime, kokio žmogaus Dievas laukia ir koks yra žmogus. Pasak Šventojo Rašto, „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą” (Pr 1, 27). „Po <…> pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį, nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; <…> net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje” (KBK 401). Pasak šv. Pauliaus: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra, kas Dievo ieškotų” (Rom 3, 10–18). „Atsisakydamas pripažinti Dievą savo Pradžia, žmogus tuo pačiu griauna deramą tvarką, vedančią į galutinį tikslą, o drauge suardo savo paties ir santykių su kitais žmonėmis bei visa kūrinija darną” (KBK 401). Pažvelkime į savo širdis. Ar nejaučiame savo širdyse polinkio į pikta?
Žmonės vis dar mano, kad nugalėti blogį užtenka švietimo, socialinių reformų, protingų įstatymų. Kiek daug laukta iš Renesanso, Šviečiamojo amžiaus! Bet nei praeito, nei mūsų amžiaus švietimas neatnešė lauktų vaisių. Niekada nebuvo pralieta tiek kraujo, kaip mūsų XX amžiuje. Žudomi ne tik pavieniai žmonės, bet naikinamos ištisos tautos. Niekada nebuvo tiek girtaujama, svaiginamasi narkotikais, kaip mūsų labiausiai civilizuotame pasaulyje. Niekada nebuvo tiek badaujančių, apleistų, nelaimingų žmonių, kaip mūsų dienomis. Supraskime, kad visada yra metas atsiversti ir tikėti Evangeliją. Argi mūsų šaliai nereikia atsivertimo, grįžimo prie vertybių, kurios kadaise garsino mūsų kraštą? Kiekvienas tepažvelgia į save. Puikų atsivertimo pavyzdį randame Evangelijoje. Evangelistas Lukas pasakoja apie Jericho mieste gyvenantį muitininką – turtuolį Zachiejų. Jam nieko netrūko. Naudodamasis savo pelningu, ne visuomet sąžiningu verslu, jis buvo pralobęs. Vis dėlto savo turtingoje, patogioje ir malonioje buityje nesijautė laimingas. Kai išgirdo kalbas apie kažkokį naują žydų mokytoją Jėzų, jam parūpo su juo susitikti. Sužinojęs, kad šis Jėzus atvyko į Jerichą, Zachiejus ryžtasi jį pamatyti. Evangelija apie tai pasakoja: „Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti”. Zachiejus apskaičiavo teisingai – iš tiesų Jėzus artinasi prie figmedžio, kur tūno pasislėpęs muitininkas Zachiejus. Bet štai – netikėtumas! Jėzus sustoja prie Zachiejaus slėptuvės ir taria: „Zachiejau, lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”. Tai, kas vyko toliau, galima nusakyti vienu žodžiu – atsivertimas. Apie tokį atsivertimą kalba šio sekmadienio Evangelija: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!”. Paklausykime, kas sekė po to: Zachiejus „su džiaugsmu priėmė jį”. Koks perversmas įvyko Zachiejaus širdyje, parodo tolesni jo žodžiai: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai” (plg. Lk 19, 1–10). Jėzus į tai atsakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas <…>. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę”.
Nuo laimingojo Zachiejaus atsivertimo jau praėjo 2000 metų. Mes nesutinkame Kristaus savo gatvėse, bet jis nuolat lanko mus per gerus žmones, per šventuosius sakramentus. Norint sutikti Jėzų mums nereikia kaip Zachiejui lipti į šilkmedį: taip nesunkiai galime jį surasti savo bažnyčiose, prie altoriaus, prie klausyklos, prie Dievo stalo. Jis randamas alkanuose, vargšuose, ligoniuose. Jėzus įvertino muitininko Zachiejaus pastangas ir, visus kitus palikęs, įžengė į Zachiejaus namus atnešdamas savo palaimą. Šiuo apsilankymu Jėzus visiems laikams parodo, kad Dievas žmogų aplanko tuomet, kai žmogus jo laukia, kai nori su juo susitikti, kai šį tą padaro, kad šis susitikimas įvyktų. Abejingam, užsiėmusiam tiktai savimi, negirdinčiam Dievo kvietimo Jėzus nesisiūlo. Reikia, kad žmogus atsilieptų į tylų Dievo pabeldimą. Dievas visada pasibeldžia pirmas. „Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš užeisiu ir vakarieniausiu su juo” (Apr 3, 20). O, kad išgirstumėte šiandien, ką Viešpats byloja!
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]