15 07 2017

Dievo žodžio sėkla (XV eilinis sekmadienis)

0 komentarų
>
Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“
[Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums leista pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neleista. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau’. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.]
Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“
[Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums leista pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neleista. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau’. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.]
Mt 13, 1–9. (10–23)
 
Evangelijos komentaras
 
Šiandien girdėtą vaizdingą Viešpaties palyginimą komentuoja pats Išganytojas. Pasėlys prie kelio – tai sėkla, kuri krinta šalia kelio ant kietos, sumintos žemės, pasilieka žemės paviršiuje ir tampa lengvas grobis paukščiams. Tai žodis, kuris nepasiekia žmogaus sielos gelmių, ir piktasis lengvai jį išplėšia iš širdies. Kalnuotame Galilėjos krašte po dirvožemiu slūgso vos menko žemės sluoksnio padengtos uolos. Patekęs ant tokios požeminės uolos pasėlys sudygsta, bet tuoj pat nuvysta, nes šaknys atsiremia į uolą. Pasak Kristaus, „tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau <…> ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta”.
Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Erškėčiai Palestinoje ypač paplitę. Senojo Testamento knygose minima net 20 erškėčių rūšių. Sėkla, patekusi tarp erškėčių, sudygsta, bet erškėčiai ją nustelbia. „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas”. Tik gerai įdirbta, prižiūrėta dirva duoda gausų derlių.
Šios dienos Evangelija mus skatina susitelkti prie Dievo žodžio. Jau Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje primena Dievo žodžio svarbą: „Atmink <…>, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos” (Įst 8, 3). Šiuo posakiu ir Viešpats užčiaupė gundytojui burną, kai šis tyruose norėjo sugundyti išalkusį Jėzų. Ar ne tą patį byloja Jėzaus priekaištas Marijos seseriai: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10, 41–42). Dievo žodis Marijai svarbiau už viską.
Šiandien Evangelija Dievo žodį lygina su pasėlio grūdu. Derlių duoda tik tas grūdas, kuris krinta į paruoštą dirvą. Gera žemė – tai žmogus, kurio netenkina vien tik duona ir žaidimai, kuris ilgisi ir tiesos, ir grožio, kuris ieško gyvenimo prasmės. Bažnyčia, turinti amžių patirtį, labai įsakmiai reikalauja sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišių liturgijoje. Tai tradicija, besitęsianti nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, kai tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2, 42). „Duonos laužymas” – taip tada buvo vadinama Mišių auka – buvo ne tiktai dalijimasis Eucharistine duona, bet ir Dievo žodžiu. Savo antruoju įsakymu Bažnyčia įpareigoja kiekvieną šventadienį dalyvauti Eucharistinėje aukoje, kurioje ypač svarbią vietą turi Dievo žodis. Tebūna mūsų krikščioniškojo gyvenimo taisyklė – nė vieno sekmadienio be šventųjų Mišių ir Dievo žodžio! Šv. Paulius kreipiasi į romiečius: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” (Rom 10, 14). Kurgi kitur sutiksime Dievo įgaliotą žodžio skelbėją, jeigu ne bažnyčioje?
Teologija moko, kad Dievas nepaprastai vertina žmogaus laisvę. Pasak Augustino, Dievas galėjo žmogų sukurti be jo, bet jį išgelbėti be jo negali. Tai reiškia, kad žmogus pats turi panorėti būti amžinojo gyvenimo dalyvis. Pats žmogus savo pastangomis turi parodyti, ko jis gyvenime siekia. Kai motina pastebi, kad kūdikis nori vaikščioti, ji ima jį už rankos ir veda. Tačiau pajutusi jo tvirtą žingsnį tam tikru momentu jį paleidžia, kad pamėgintų žengti pats vienas. Kūdikis, krykšdamas iš džiaugsmo, žengia savo pirmuosius žingsnius. Dievas, gerbdamas žmogaus laisvę, laukia, kad žmogus pats žengtų keletą žingsnių, kad parodytų savo norą su Dievu bendrauti. Dievas viską padarė, kad mus išgelbėtų, bet ar mes žengiame savuosius žingsnius, ar atsiliepiame į Dievo kvietimą į draugystę? Supraskime, kad Dievas mums be galo maloningas. Jis suteikė ne tiktai biologinę gyvybę, bet ir apdovanojo dieviškomis galiomis – protu ir laisva valia, kurių dėka galime su Dievu palaikyti asmeniškus santykius. Dievas atvėrė mums dieviškųjų malonių šaltinius. Jis paliko mums Dievo žodį, kuris mus moko ir drąsina, stiprina ir guodžia.
Ką manyti apie tai, kad daug tikinčiųjų Dievo žodžio nevertina? Jie sau galvoja: juk bažnyčioje girdime ne Dievo žodį, o kunigo. Jis tiek kartų mums girdėtas, net nusibodęs. Nuodėmė, atgaila, malda, mirtis, amžinybė… Ak, iš tiesų ne visada Dievo žodis glosto mūsų sąžinę. Bet ar esame tikri, kad pakankamai apie tai mąstome. Vyskupas Paulius Kepleris sekmadieniais lankydavo savo vyskupijos parapijas ir būtinai išklausydavo parapijos klebono pamokslą. Kai vykupo paklausdavo, kodėl jis pats, garsėjantis iškalba, domisi kaimo klebonų pamokslais, jis atsakydavo, kad Šventoji Dvasia geba prabilti ir paprasčiausio kunigo lūpomis.
Šv. Paulius savo mokinį Timotiejų ragina: „Aš karštai prašau dėl Dievo <…> skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo <…> nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms” (2 Tim 4, 2). Labai rimtai atsakykim sau, ar kartais ne labiau vertinam pasakas už autentišką Dievo žodį?
Tenebūna mūsų širdys kietos kaip uola, tenenustelbia mums Dievo žodžio pasaulio erškėčiai. Šv. Augustinas savo pamokslą apie Dievo žodžio sėklą užbaigia šiuo paraginimu: „Kol nevėlu, pasikeiskite, išpurenkite dirvą, išrinkite akmenis, išravėkite erškėčius. Nebūkite kaip išdžiūvusi žemė, kurioje meilė negali suleisti šaknų. Jūsų rūpesčiai dėl duonos ir pramogų tenenustelbia gero pasėlio, kurį mūsų rankos sėja jumyse. Nors Viešpats yra sėjėjas, bet mes esame jo tarnai. Tad būkite gera dirva!“
 
Parengė V. S.
>
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]