24 03 2018

Dvi eisenos (Verbų sekmadienis)

0 komentarų
Prisiartinus prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’“. Nuėję jiedu rado ant kelio asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ Mk 11, 1-10
 
Evangelijos komentaras
 
Šiandien dalyvaujame eisenose, kurios žymėjo paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas. Pirmoji – tai triumfinis Kristaus įžengimas į savo miestą. Vėliau matome Jeruzalės gatvėmis einančią kitą eiseną, kurioje su kryžiumi ant pečių žengia tas pats nuplaktas Jėzus. Dvasios akimis palydėkime šią eiseną. Evangelistas Morkus liūdnoje Jėzaus kelionėje į Golgotą mini tris vyrus, kurie, rodos, atsitiktinai pateko į kančios aprašymą. Evangelijoje ką tik girdėjome: „Per šventes jis (Pilotas – aut. past.) paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: ‘Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?’ <…> Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą. <…> Norėdamas įsiteikti miniai Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti” (Mk 15, 6–15). Štai pirmasis žmogus, kurį išlaisvina Jėzaus kančia. Sena legenda pasakoja, kad paleistas Barabas norėjo sužinoti, kas bus su tuo nuteistu žmogumi, ir iš tolo sekė eiseną. Jis nėjo su minia, nešaukė „Ant kryžiaus jį!”, tik iš tolo stebėjo Jėzaus mirtį, ir tai buvo jo atgailos pradžia. Šiandien norisi sušukti: „Mielieji vyrai, kurie retai lankotės bažnyčioje, ar ne laikas išsivaduoti iš savo abejingumo? Nusikaltėlis Barabas atsivertė! Nejaugi jūs liksite abejingi savo Išganytojui, pasirengę šaukti: „Ant kryžiaus jį!”
Lydėkime Kristų toliau. „<…> Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti. Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių” (Mk 15, 20–21). Simonas buvo priverstas nešti Jėzaus kryžių. Jis tai darė ne savo noru. Bet, kaip sako padavimas, nešdamas kryžių, pajuto tam žmogui užuojautą. Pagaliau, Dievo malonės veikiamas, Simonas ėmė suvokti kryžiaus slėpinį. Prisipažinkime, jog ne kartą skundėmės savo kryžiumi, užmiršdami, kad kantriai pakeltas kryžius yra mūsų išganymo pradžia. Kai tave slegia kryžius, prisimink Simoną Kirėnietį. Viešpats jam leido prisiliesti prie savo kryžiaus, kad jis pirmas patirtų kryžiaus malonę. Jis visiems leidžia prisiliesti prie savo kryžiaus, kad visi galėtų dalyvauti prisikėlimo džiaugsme. Trečias vyras, kurį šiandien dera prisiminti, yra šimtininkas. Jis girdėjo, kaip Jėzus sukepusiomis lūpomis maldavo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Jis girdėjo ir latro nuteisinimą, ir motinai tariamus žodžius. Kai užtemo saulė, šimtininko lūpos ištarė pirmąjį tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” (Mk 15, 39).
Mieli tikintieji, šiandien gausiai susirinkę į Verbų sekmadienio pamaldas, kreipiuosi į jus, iš kurių dauguma retai lankotės bažnyčioje. Nejaugi esate tokie dori ir laikotės visų Dievo įsakymų? Nejaugi esate tokie stiprūs, kad jūsų neįveikia jokios pagundos ir jums nereikalingas nei Dievas, nei Bažnyčia? Šiandien dalyvaujate Verbų procesijoje, bet ar rytoj nešauksite „Ant kryžiaus jį!”? Širdyje skundžiatės, kam Dievas varžo mūsų laisvę, kam reikalauja mylėti tą, kurio nematome, mylėti artimą, kurio nekenčiame, draudžia mylėti moterį, kuri patinka, ar vartoti svaigalus, kurie užpildo mūsų dvasios tuštumą? Ar ne todėl taip nutolote nuo savojo Dievo? Prieš 600 metų mūsų tauta savo likimą susiejo su Kristumi. Kiek nuostabių puslapių į jos istoriją įrašė mūsų tautos vyrai žengdami koja kojon su Bažnyčios vadovais. Šiandien, matydami tautoje korupciją, nostalgiškai prisimename Sąjūdžio dienas. Ar nereiktų mums naujo sąjūdžio, kad patikėtume savo tauta ir jos prisikėlimu? Šia proga norisi kreiptis ir į ištikimuosius Bažnyčios vaikus. Gerieji, ištikimieji krikščionys! Kas atsitiktų mūsų tautai, jeigu ne jūsų ištikimybė?! Tai jūsų dėka vasarą matome bažnyčioje išsirikiavusius baltai pasipuošusius vaikus, besiartinančius prie Dievo stalo. Argi ne džiaugsmo ašaros spindi jūsų akyse, kai matote juos, priimančius savo širdies vadą – Kristų. Tai jūsų nuopelnas, kad jūsų vaikai neatsisako tikybos pamokų. Tai jūsų, ištikimųjų katalikų, dėka prie bažnyčių kuriasi nauji parapijų židiniai, kad šv. Mišių metu yra kam giedoti, nešti procesijos vėliavas.
Šiandien norisi išsakyti viltį, kad Petro laivas dar tvirtas ir netgi atjaunėjęs. Prisiminkime Petro laivo vairininko – Jono Pauliaus II laidotuves, nuostabiai atskleidusias, jog Kristus žmonėms reikalingas! Jaunimo meilė jo vietininkui akivaizdžiai parodė, kad žmonėms nesvetimi kilnūs idealai. Netrukus po šių laidotuvių visas pasaulis prie televizorių ekranų laukė baltų dūmų ir pranešimo: „Habemus papam!” Dabar gaudome kiekvieną naujojo popiežiaus – Benedikto XVI žodį. Svarbiausi žodžiai jau ištarti: „Dievas yra meilė”. Šventasis Tėvas, tokiu pavadinimu išleidęs savo pirmąją encikliką, visus kviečia atgaivinti tikėjimą ir sugrįžti prie krikščionybės ištakų. Keletą žodžių norisi tarti atšalusiems, svyruojantiems katalikams, užmiršusiems savo krikščioniškąjį orumą. Jūsų svyravimas rodo abejingumą didžiajam Kristaus slėpiniui – Bažnyčioje sudabartinamai jo aukai. Nebūkite svyruojančios nendrės, nestatykite savo namų ant lekiančio smėlio! Sekmadienio Mišiose vyksta tai, kas vyko ant Golgotos kalno. Nejaugi Dievas, tavo Kūrėjas ir Atpirkėjas, nevertas tavo dėmesio? Betgi sekmadienį ar šventadienį nedalyvaudamas Mišių aukoje, tu šliejiesi prie minios, kuri šaukia: „Ant kryžiaus jį!” Pasitrauk nuo tos nemąstančios minios ir šiandien su atsivertusiu šimtininku ištark: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” (Mk 15, 39).
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]