18 03 2017

Gyvasis vanduo (III gavėnios sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto). Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais). Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, betgi tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai“. Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.
[Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Nustebo moteris:]
„Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“. Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas – tai yra Dievo Pateptasis. Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
[Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, pamiršusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.]
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.
Jn 4, 5–15. (16–19a). 19b–26. (27–38). 39–42
 
Evangelijos komentaras
 
Šios dienos skaitiniuose kalbama apie vandenį. Mūsų religiniame gyvenime vanduo užima itin reikšmingą vietą. Vandeniu esame pakrikštyti, vandeniu kunigas mus šlaksto prieš šv. Mišias, vandeniu šventinami mūsų namai, kryžiai, paveikslai. Šv. Mišių metu vandens lašelis pilamas į aukojamą vyną, vandeniu nuplaunamos Mišias aukojančio kunigo rankos.
Kristus, kalbėdamas su samariete, vandens įvaizdį pasitelkia išreikšti vienai svarbiausių mūsų tikėjimo tiesų apie Dievo malonę: „Kiekvienas, kuris geria šitą vandenį, vėl trokš, o kas gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas netrokš per amžius”. Tik Dievo malonės vanduo jau šiame gyvenime nuramina žmogaus širdį, o po mirties užtikrina amžiną bendrystę su amžinuoju Dievu.
Mokslininkai teigia, kad Sacharos dykumą galima būtų paversti gražiausiais žydinčiais sodais, derlingais laukais, žaliuojančiomis plantacijomis, jeigu tik pavyktų išspręsti vandens stygiaus problemą. Deja, kol kas nėra tokio projekto, kuris įgalintų giluminį Sacharos vandenį pakelti į paviršių ir atgaivinti saulės iškepintą dykumą.
Vanduo ne tik gaivina, bet ir valo. Kuomet vasaros karščiai ištisas savaites kepina žemę, mūsų pievas, medžius ir gėles apdengia dulkės. Liūdnai žiūrime į pilkuojančias pakeles. Pilka žolė, pilki medžiai, pilki žiedai – viskas pilka. Ir kaip viskas pasikeičia, kai gaivinantis lietus atgaivina karščio iškamuotą augmeniją. Vanduo nuplauna dulkes, ir vėl viskas sužaliuoja, atgyja, tarsi burtininkui mostelėjus lazdele.
Kadaise pranašas Izaijas Dievo vardu kvietė: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! <…> Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti; šaukitės jo, kai jis arti! Tepalieka nedorėlis kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus!” (Iz 55, 1; 6–7).
Išties geru laiku Bažnyčia skaito Evangeliją apie gaivinantį vandenį. Gavėnia skirta mūsų dvasiniam atsigaivinimui. Bažnyčia šiuo laiku rengia Atgailos pamaldas, skatina rūpestingiau atlikti savo religines pareigas.
Šiandien prisiminkime vieną ypač svarbią religinio gyvenimo priemonę – rekolekcijas. Pirmąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia priminė Kristaus pasninką dykumoje. Ką ten Kristus patyrė – tai mums paslaptis, bet viena yra tikra, kad jis ruošėsi didžiajai savo gyvenimo misijai – pasaulio atpirkimui.
Vėliau daugelis Kristaus sekėjų, siekiantys dvasinio brandumo, ieškodavo vienumos, kad atsiriboję nuo pasaulio šurmulio pasirengtų savo numatytiems uždaviniams. Antai šv. Ignacas ne tik pats daug laiko rengėsi Kristaus tarnybai, bet ir savo įkurto ordino vienuoliams įsakė kasdien skirti valandą tikėjimo tiesoms apmąstyti. Prieš amžinuosius įžadus šio ordino vienuoliai atlieka mėnesio rekolekcijas. Jaunieji diakonai, laukdami kunigystės šventimų, tyloje mąsto ištisą savaitę.
 
Koks gi rekolekcijų tikslas?
 
Šis tikslas tiesiog įrašytas mūsų prigimtyje. Didžioji žmogui duota dovana yra protas. Tai žmogaus vadovas. Nelaimė žmogui, kuris vadovaujasi jausmais ir troškimais. Protingas žmogus ieško tiesos, ieško gyvenimo prasmės. Deja, žmogaus grumtynės dėl vietos, duonos, būsto pareikalauja iš jo tiek daug dėmesio, kad apie lemiamus žmogaus prasmės klausimus jis net neturi kada susimąstyti. Gyvenimas pilnas įvairių iššūkių ir pokyčių. Dar taip neseniai radijo aparatas atrodė didžiausias technikos laimėjimas, o šiandien mūsų jau nestebina nei televizoriai, nei kompiuteriai, nei ryšių palydovai.
Matydami nuolatinę gyvenimo kaitą, ne kartą pagalvojame, kad visa, kas pasenę, yra nenaudinga ir nereikalinga. Visas praeities balastas tik kliudo žmogaus pažangai. Ne vienas ima galvoti, kad ir Dievas su visais įsakymais yra tolimos praeities atgyvena. Iš tiesų daugelis nekritiškų žmonių pasiduoda dienos įspūdžiams. Jie žūtbūt stengiasi neatsilikti nuo naujovių, kad tik netaptų senamadiški.
Vieno seno kunigo pamokslų knygoje pasakojama apie jauną studentą, kurio tėvas, senų paveikslų kolekcionierius, po mirties visą savo paveikslų kolekciją paliko sūnui. Šis nesuprato paveikslų vertės ir sukrovė juos vieną ant kito tamsioje palėpėje. Laimė, paveikslus pamatė išmanantis apie meną draugas. Jis atvėrė jaunuoliui akis. Tada šis jaunuolis ėmė paveikslus tvarkyti: juos nuvalė, įrėmino, iškėlė į šviesą. Tik dabar jis suprato, kokį turtą jam paliko tėvas.
Gerieji žmonės, supraskime, kad yra vertybių, kurios nesensta! Argi nepanašios yra mūsų tikėjimo tiesos, kurių vertės laikas nesunaikina, tik ją išgrynina. Paskendę gyvenimo rūpesčiuose neretai pamirštame, kokius dvasinius turtus esame paveldėję iš savo tėvų.
Šventasis Augustinas po savo atsivertimo ir atgailos graudžiai prisipažįsta: „Vėlai tave pamilau, Grožybe, tokia sena ir tokia nauja, vėlai pamilau Tave! Tu buvai viduje, o aš išorėje ir ten Tavęs ieškojau… Buvai su manim, o aš nebuvau su Tavim. Pavadinai ir sušukai – ir praplėšei mano kurtumą, sužaibavai, sublizgėjai – ir išsklaidei mano aklumą, pakvipai – ir įtraukiau dvasios, ir kvėpuoju Tave, paragavau – ir alkstu, trokštu, palietei mane – ir užsidegęs ieškau Tavo ramybės.
Šiuo šventu gavėnios metu įsižiūrėkime į save, įsiklausykime, „ką šiandien mums Viešpats byloja. Tegul mūsų širdys nebūna storžievės”. Apdulkėję, ištroškę nepraeikime pro vandens versmes, kurias mums yra paruošęs Viešpats, kad atsigaivinę, džiaugsmingai švęstume Viešpaties Prisikėlimą.
 
Parengė V. S.
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]