17 06 2017

Gyvoji duona. Kristaus Kūnas ir Kraujas – Devintinės

0 komentarų
>

Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Jn 6, 51-58

Evangelijos komentaras

Ką tik girdėjome Kristaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tos duonos, gyvens per amžius”. Ką tai reiškia? Gal žmogus turi kitokią gyvybę, kuriai reikia kitokios duonos? Iš tiesų vien žemiškos duonos žmogui nepakanka. Mūsų tautos vadai, veikėjai, politikai, mokslininkai rūpinasi tautos gerove. Deja, tas rūpestis dažniausiai susietas su ekonominiais dalykais. Tačiau daugybės žmonių širdys laukia visai ko kito. Kiek žmonių šiandien kenčia ne dėl duonos kąsnio, bet dėl to, kad nepatiria meilės. Ar nematome, kiek žmonių patenka į sielvartą ir nusivylimą. Sociologai mūsų laikų visuomenę vadina vartotojiška. Iš tiesų daugelio žmonių dėmesys sutelktas į tai, kad gyvenimas taptų lengvesnis, patogesnis, malonesnis. Jie įvairiomis priemonėmis stengiasi palengvinti savo darbą, susikuria pramogų, kad maloniau praleistų laiką. Buitiniai reikalai taip užvaldo žmonių sąmonę, kad visa kita praranda prasmę. Tačiau vartotojiškas gyvenimo būdas žmogaus netenkina. Joks turtas, jokia prabanga neišsprendžia svarbiausių žmogaus klausimų. Bėgiojame, plušame, stengiamės, bet už viso šito tvyro neatsakytas klausimas – kam visa tai? Žmonijos istorija mums galėtų pasakyti ilgą pamokslą apie tai, kaip žmogui reikalingas Dievas. Šventyklos, aukurai, religiniai raštai liudija, kad Dievo klausimas žmogui visada buvo esminis.
Džovanis Papinis, sugrįžęs į katalikų tikėjimą, parašė knygą „Kristaus istorija”. Joje randame tokius žodžius: „Išalkęs įsivaizduoja, kad ieško duonos, o tavęs (Dieve) alksta; ištroškęs mano, kad nori vandens, o jis Tavęs trokšta; liguistas svajoja apie sveikatos atgavimą, tuo tarpu jo liga yra tavęs stoka. Kas ieško pasaulyje grožio, tas nematomai pačiam sau ieško Tavęs, kuris esi tobulas ir užbaigtas grožis; kas savo mintyse ieško tiesos, tas ir nenorėdamas Tavęs trokšta, kuris esi vienintelė ieškojimo verta tiesa”.
Ak, tas prasmės klausimas! Ko trūko Asyžiaus jaunuoliui Pranciškui, kad jis nenustygo turtingo tėvo Bernardonės namuose ir palikęs savo puošnius drabužius, apsivilkęs maišą išėjo pamokslauti? Rodos toks neprotingas elgesys, tačiau istorija sako, kad jis sulaikė griūvančią Bažnyčią. Kas suskaičiuos šimtus šventųjų, kurie nerimo, kol atsakė sau į didįjį gyvenimo prasmės klausimą.
1264 m. popiežius Urbonas IV įvedė Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Šią šventę įvesti popiežių paskatino Orivieto tikintieji, iškilminga procesija atvykę į Romą tų pačių metų liepos 19 dieną. Su savimi jie atsinešė šv. Mišių korporalą, sulaistytą Viešpaties krauju, nulašėjusiu iš konsekruotos ostijos. Procesijoje dalyvavo daugybė stebuklo liudytojų. Popiežius, ir pats jautęs didelį pamaldumą Altoriaus sakramentui, netruko šią šventę paskelbti kaip privalomą visai Bažnyčiai. Nuo to laiko ši šventė švenčiama visose katalikų bažnyčiose.
Kiek jau laiko praėjo nuo Kristaus Kūno ir Kraujo šventės įvedimo? Kas pasakys, kiek pastatyta bažnyčių Švenčiausiojo Sakramento garbei, kiek buvo suorganizuota Eucharistinių kongresų, kiek valandų praklūpota apmąstant šį didįjį meilės slėpinį!
Tarsi nujausdamas savo gyvenimo pabaigą popiežius Jonаs Paulius II, norėjo ypač išryškinti didįjį Kristaus meilės slėpinį ir mus visus paskatinti naudotis neišsemiamu Dievo malonių šaltiniu. Nepamirškime savo Didžiojo Ganytojo balso: „Nebijokite atsiverti Kristui!” Pritaikydami šį šūkį mūsų dienoms galėtume jį taip išplėsti: „Nebijokite sekmadienį pabūti prie altorių, kur Kristus už mus save aukoja, nebijokime su juo susivienyti Šventojoje Komunijoje, nebijokite savo vaikams skiepyti meilę ir ištikimybę Kristui! Tai mūsų pareiga ir stiprybė!“
Vienas amerikietis kunigas lankė šventąsias vietas Palestinoje. Betliejaus miestelyje, Kristaus gimimo bažnyčioje, jis laikė šventąsias Mišias. Po Mišių, padėkojęs jam patarnavusiam berniukui, pasakė: „Laimingi jūs, kurie gyvenate šiame krašte, kur Jėzus vaikščiojo, mokė žmones”. O berniukas atsakė: „Bet juk Jėzus yra visur, jį galima surasti kiekviename krašte, kiekvienoje bažnyčioje”. Koks teisingas vaiko atsakymas: Jėzų galima surasti kiekvienoje bažnyčioje. Ne tiktai surasti, bet ir jį priimti, su juo susivienyti. Kas gi mums trukdo, kodėl mes to nedarome, kodėl nesinaudojame dieviškąja dovana?
Prieš porą šimtų metų prie Pietų Amerikos krantų buvo aptiktas laivas vaiduoklis. Laive nebuvo gyvybės. Tačiau, kai keletas vyrų užlipo ant laivo denio, pamatė, kad čia esama žmonių. Tik visi jie buvo labai nusilpę ir bejėgiai gulėjo ant laivo denio. Jie buvo baigę gėlą vandenį ir iš troškulio visiškai netekę jėgų. Atvykėliai, matydami juos trokštančius, paklausė, kodėl jie negeria čia pat esančio vandens. Jiems buvo pasemta vandens ir paaiškinta, kad jų laivas stovi prie Amazonės upės žiočių. Toji upė plukdo tiek daug vandens, kad toje vietoje net jūros vanduo buvo geriamas. Bet jie to nežinojo ir laukė gelbėtojų, kurie jiems duotų vandens. Kažin ar tai neprimena mūsų dienų visuomenės, kuri šaukia „trokštame!” ir nepajudina rankų pasisemti gaivinančio vandens.
Kadaise pranašas Izaijas ragino savo tautą: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! <…> Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais!” (Iz 55, 1–2).
Kai Jėzus pirmą kartą kalbėjo apie savo kūną kaip maistą, daug žydų jį paliko ir daugiau nebesiklausė jo pamokslų. Net apaštalai, atrodo, susvyravo, nes Jėzus juos paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?” Simonas Petras tada atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6, 67). Tebūna tai ir mūsų visų atsakymas.
 
Parengė V. S.
>
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]