06 01 2018

Išminčių pamokos. Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

0 komentarų
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: 'Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą - Izraelį' “.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą. Mt 2, 1-12
 
Evangelijos komentaras
 
Žydų karaliaus ieškoję išminčiai iš Rytų šalies nebuvo visažiniai. Sekdami paslaptingą žvaigždę jie pirmiausia nuvyko pas karalių Erodą. Naujagimio karaliaus, žinoma, dera ieškoti karaliaus rūmuose. Tačiau kiekvienas Jeruzalės praeivis būtų galėjęs papasakoti apie mieste tvyrojusią įtarumo, skundų ir smurto atmosferą. Karalius Erodas be atodairos šalino iš kelio visus bent numanomus konkurentus į karališkąjį sostą. Būdamas pagonis ir helenizmo epochos žmogus jis siekė įamžinti savo šlovę prabangiomis statybomis. Tačiau Erodo karaliavimą ženklino ne tik puošnūs rūmai ir rekonstruota šventykla – lygiagrečiai driekėsi kruvinas šleifas. Erodas negailestingai žudė dvariškius, bendražygius, artimiausius giminaičius, žmoną, anytą... Po to kai karalius pasmerkė myriop du savo sūnus, amžininkas ironiškai šmaikštavo: geriau būti Erodo kiaule, negu sūnumi. Evangelistas Matas lakoniškai perteikia aplinkybes: „Tai išgirdęs karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė”.
Veidmainiškas Erodo prašymas informuoti jį apie gimusį kūdikį atsiskleidė jam įsakius išžudyti Betliejaus apylinkių berniukus. Svarstydami apie nekaltųjų vaikelių žudynes galime hipotetiškai klausti: kas būtų, jei išminčiai nebūtų užėję pas Erodą? Žmonijai šimtmečiais neduoda ramybės klausimas: kodėl vykstant Dievo išganymo planui kenčia nekaltieji? Kodėl nekaltųjų vaikelių kančia paženklina Išganytojo atėjimą į pasaulį? Evangelistas Matas, atpasakodamas Jėzaus kūdikystę, tris kartus pasitelkia Rašto liudijimą: tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai. Tai reiškia, jog Dievo parengtas išgelbėjimo planas vykdomas tiek per gerus, tiek per blogus žmonių darbus. Dievo planas vyksta per Juozapą, gelbstintį kūdikį, į šį planą įtrauktas ir Erodas, tykantis dieviškojo vaikelio gyvybės. Visose žmonių kančiose svarbiausia yra įžvelgti jų prasmę. Ką Dievas nori parodyti šiuo įvykiu? Kuo šis įvykis gali tapti man ar kitiems išganingas?
Čia vėl pavyzdį duoda išminčiai iš Rytų. Jų troškimas pagarbinti Viešpatį sukėlė ir nenumatytų padarinių. Iš išminčių mokomės ne tikslaus, neklaidingo numatymo, bet uolaus tiesos bei prasmės ieškojimo. Jie ieško dieviškosios išminties Šventuosiuose Raštuose. Kita vertus, sugeba priimti dieviškąją valią ir per sapną. Jie taip pat moka skaityti gamtos ženklus ir įžvelgti žvaigždės rodomą prasmę. Išminčiai buvo apdovanoti už tiesos paieškas: „išvydę žvaigždę jie be galo džiaugėsi”. Pažymėtina, kad išminčiai džiaugėsi žvaigždės ženklu dar prieš pamatydami Mariją su Kūdikiu.
Dievoieškos knygą gali skaityti net ir nepažįstantis rašto žmogus. Ta knyga yra visas pasaulis: saulė, žvaigždės, jūra, medžiai, paukščiai, peteliškės, – visa tai yra Dievo kūriniai. Žvelgdamas į nuostabią gamtą žmogus mato joje Kūrėjo ranką. Šią jauseną žymiąja Saulės giesme išreiškė Pranciškus Asyžietis.
Kitas dievoieškos kelias veda per kančią. Esama žmonių, kurie, būdami sveiki ir laimingi, nerado Dievui laiko. Žmogus natūraliai maištauja prieš kančią. Paprastai kyla pagunda kančios akivaizdoje abejoti Dievo gailestingumu ir gerumu. Kančia atveria akis dieviškajai prasmei. Kilmingas karys Ignacas Lojola, lūžus kojai gulėdamas ligos patale, ėmė svarstyti apie gyvenimo prasmę ir tuomet atrado Evangeliją.
Yra ir tokių žmonių, kurių dievoieškos kelias veda per filosofinius svarstymus. Viena iš jų – šventoji Edita Štein, sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta. Filosofinės studijos ir mokslinis darbas nulėmė jos įtikėjimą. Dievo ieško ir jį suranda tiek paprasti nemokyti žmonės – tokie kaip Betliejaus apylinkių piemenys, tiek ir garsūs savo epochos mokslininkai – tokie kaip Rytų šalies išminčiai. Dievą suranda tie, kurie ieško jo nuolankiai ir, svarbiausia, nori jį surasti.
Betliejuje pasirodė gražiausias ir tobuliausias gėris, – ir čia pat parodo šnypščiantį geluonį blogis. Nekaltųjų vaikelių žudynių pasikartojimą žmonijos istorijoje liudija daugybė masinių kapaviečių. Žiaurios piktadarystės visuomet ženklina kitų puoselėtas ir pamintas vertybes – teisingumą, laisvę, meilę tėvynei. Vien tik kaimynystė su didžiosiomis vertybėmis yra pavojinga. Betliejuje kaimynai net nesuteikė prieglobsčio Šventajai Šeimai. Erodo pykčiui pakako to, kad šios vertybės buvo netoliese.
Evangelistas mini, jog išminčiai rado motiną ir kūdikį. Galima paklausti, kur tuomet buvo Juozapas? Ar jis nesvarbus, nevertas paminėti? Po kelių eilučių evangelistas aprašo bėgimo į Egiptą sceną. Čia Juozapui jau tenka svarbiausias vaidmuo. Kitur jis kaip Marijos vyras vėl lieka antrame plane arba apie jį nutylima. Ar suderinamas toks nuolankumas ir vyriškumas? Juozapas atskleidžia mums naują, krikščionišką požiūrį į vyriškumą.
Išminčiai nėra teoretikai. Per visus sunkumus bei pavojus išvydę ir įžvelgę prasmę jie čia pat išreiškia savo nuostatas praktiškai: suklupę pagarbina Kūdikį ir šiuo gestu vaizdžiai parodo, kad galingi ir išmintingi vyrai yra maži prieš kūdikį Jėzų. O Marija veikiausiai šypsojosi, pirmąkart iš arti matydama auksą...
© „Bažnyčios žinios“
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]