07 10 2017

Izraelio drama (XXVII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.
Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
Mt 21, 33-43
 
Evangelijos komentaras
 
Kai Jėzus paskutinį kartą atėjo į Jeruzalę, Izraelio tauta jo atžvilgiu buvo pasidalijusi: vieni jam šaukė: „Osana!”, kiti degė neapykanta ir planavo kaip jo atsikratyti. Tuo tarpu Jėzaus kalbos ir palyginimai vis labiau atskleidė išrinktosios tautos neištikimybę Dievui. Palyginimu apie nesąžiningus vynininkus Jėzus dar kartą įspėja Izraelio tautos vadus, kad neužkietintų savo širdžių dangaus pasiuntiniui.
Pasakojimas apie vynuogyną vaizduoja Dievo rūpinimąsi savąja tauta. Vynuogyno šeimininkas – Dievas, kuris visa padarė, kad vynuogynas klestėtų: „Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą”. Jis iš anksto įrengė spaustuvą, kad, laikui atėjus ir nuėmus derlių, būtų galima išspausti rinktinio vyno. Viskas numatyta, viskuo pasirūpinta. Šeimininkas savo puikųjį vynuogyną išnuomoja ir iškeliauja į svetimą šalį. Atėjus metui, šeimininkas siunčia tarnus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet dabar paaiškėja vynuogyno nuomininkų klasta: atsiųstus tarnus jie užmuša, tikėdamiesi patys sudoroti ir pasisavinti derlių. Šeimininkas vėl siunčia kitus tarnus; šį kartą jų daugiau. Bet nuomininkai ir su šitais pasielgia panašiai, kaip su pirmaisiais. Pagaliau jis siunčia sūnų, tikėdamasis, kad vynininkai sūnaus drovėsis. Bet dabar atsiskleidžia pats juodžiausias nuomininkų nedorumas. Jie ne tiktai nesidrovi sūnaus, bet nutvėrę išmeta jį iš vynuogyno ir užmuša.
Pasakęs šį palyginimą, Jėzus klausia savo klausytojų: „Ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?” Atsakydami į šį klausimą, žydai, patys to nesuvokdami, išpranašavo savo tautos likimą. Jie sakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių”. Ką gi reiškia šis palyginimas? Šeimininkas – tai Dievas, kuris išsirinko sau tautą ir apgaubė ją savo ypatinga globa, atiduodamas jai gražų, šiltą, derlingą žemės kampelį. Vynuogynas yra išrinktoji tauta – Izraelis. Šį gražiai ir patogiai įrengtą vynuogyną šeimininkas paliko globoti savo pamiltos tautos vadams. Išrinktoji tauta turi neužmiršti, kas yra tikrasis vynuogyno savininkas, todėl šeimininkas numatytu laiku siunčia savo tarnus atsiimti sau priklausančios dalies. Tai pranašai, kurie nuomininkams nuolat primins, kas yra tikrasis vynuogyno šeimininkas. Tačiau iš Raštų žinome, kaip buvo elgiamasi su pranašais. Tautos vadai pranašą Eliją paniekino, Izaiją nužudė, Jeremiją įmetė į kalėjimą, Jonui nukirsdino galvą. Ne veltui Kristus skundėsi: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Lk 13, 34).
Pagaliau, vynuogyno šeimininkas siunčia sūnų, manydamas: „Jie drovėsis mano sūnaus”. „Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą”. Įpėdinis – tai Jėzus Kristus, kuris jau artėja prie savo žemiškosios kelionės pabaigos. Jis pasakoja šį palyginimą pamokydamas ir įspėdamas išrinktąją tautą. Jo tauta yra prieš lemiamą apsisprendimą: ar ji pripažins Šeimininko Sūnų, ar jį nužudys?
Mums sunku suprasti įtampą, kuri tvyrojo Jėzui pasakojant šį palyginimą. Tauta jautė, kad artinasi lemtingi įvykiai. Evangelija liudija, jog „vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos” (Mt 21, 45). Jų norą Jėzų kuo greičiau suimti prilaikė tik liaudies baimė. Tačiau netrukus, kurstant tautos vadovams, ta pati liaudis šauks: „Ant kryžiaus jį! <…> Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!” Nedaug reikėjo laukti, kad ant Izraelio tautos vaikų kristų nekaltas kraujas. Praėjo vos 40 metų nuo Kristaus mirties. Prieš sukilusią Jeruzalę buvo pasiųsta galinga Romos kariuomenė. Po penkių mėnesių apsiausties miestas paimtas. Likę nuo bado gyvi gyventojai buvo be gailesčio išžudyti, šimtai nukryžiuoti. Stipriausi vyrai atiduoti į cirkus sudraskyti žvėrims.
Kristaus pasakytas palyginimas apie nedorus vynininkus pirmiausia liečia išrinktąją tautą. Bet tai sykiu perspėjimas visų laikų žmonėms. Dievas yra rūpestingas šeimininkas. Žemė su visomis savo gėrybėmis – tai puikus, žmogui pavestas vynuogynas. Žmogus tėra tik nuomininkas, ir šitai jis privalo visada atsiminti. Deja, mūsų laikų žmogui nuolat gresia pavojus pamiršti, kas yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Šiandien žmogus jaučiasi esąs nuo nieko nepriklausomas pasaulio tvarkytojas. Užvaldžiusiam gamtą ir kosmosą žmogui atrodo, kad Dievas yra miręs. Jau kuriama Dievo mirties teologija. Žmogau, atsipeikėk, prisimink, kad Dievas gyvas! Tu pats numarinai jį savo širdyje ir elgiesi pasaulyje kaip jo visateisis šeimininkas. Ar nematai ženklų, rodančių, kad blogai šeimininkauji? Ką liudija pasaulyje bujojantis skurdas ir badas, ką byloja dangaus keršto šaukiantys nusikaltimai?
Baigęs palyginimą Jėzus pasakė: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu”. Ant kryžiaus numiręs Dievo Sūnus prisikėlė. Jis yra tas kertinis akmuo, kuriuo remiasi tautų ir kiekvieno žmogaus likimai. Užgimus Jėzui, senelis Simeonas, laikydamas jį rankose, kalbėjo: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui”. Su jo užgimimu išrinktosios tautos vaikams reikėjo apsispręsti: arba su Jėzumi, arba prieš jį. Po Jėzaus prisikėlimo jis yra kiekvienam žmogui arba nupuolimo, arba prisikėlimo ženklas.
Šiandien klausk savęs: kas man yra Jėzus? Ar jis man prisikėlimas, ar nupuolimas. Ar esu su juo vienybėje, ar nuo jo atsimetęs tarnauju šio pasaulio dievaičiams?! Viešpatie, neleisk man nuo tavęs atsimesti!
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]