17 04 2017

Jis prisikėlė (Kristaus Prisikėlimas – Velykos)

0 komentarų
>

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. Jn 20, 1-9

Evangelijos komentaras

Žvelgdami į krikščionybės ištakas, susiduriame su stulbinančiu reiškiniu. Kristaus gyvenimas baigiasi gėdinga kryžiaus mirtimi, kuri palaidoja visas apaštalų viltis apie jo karalystę. Tačiau netrukus visoje Romos imperijoje pratrūksta negirdėtas sąjūdis. Sugretinę Jėzaus gyvenimo pabaigą su staigiu, veržliu ir galingu krikščionybės proveržiu, negalime išvengti klausimo, kokia to unikalaus reiškinio priežastis. Naujasis Testamentas tai paaiškina vienu įvykiu, kuris išpažįstamas ir skelbiamas kaip Jėzaus prisikėlimas. Ar šiandien, remiantis mokslo metodais, galima įrodyti Jėzaus prisikėlimo realumą? Pastangos atmesti Kristaus prisikėlimo faktą siekia Kristaus amžininkus ir lydi krikščioniją iki mūsų dienų. Kokių tik nebūta mėginimų paaiškinti Kristaus prisikėlimą. Vieni, prisiminę užmigusius Kristaus kapo sargybinius, teigė, esą Jėzaus kūną išvogę jo mokiniai. Kiti įrodinėjo, kad Jėzaus mirtis buvo netikra. Neva vėsiame kape jo kūnas atsigavo, ir jis, palikęs kapą, pasirodė mokiniams. Mūsų laikais madinga sakyti, kad prisikėlusio Kristaus pasirodymai yra tik subjektyvūs Jėzaus mokinių išgyvenimai, palaikantys tikėjimą.
Kuo galėtume pagrįsti savo tikėjimą realiu Kristaus prisikėlimu? Jėzus bent penkis kartus iš anksto, tiesiogiai ar palyginimais, kalbėjo apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Jo pranašavimų apie prisikėlimą žydai nepamiršo. Po Jėzaus palaidojimo jie Pilotui sakė: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar tebegyvendamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos” (Mt 27, 63–64). Vienas reikšmingiausių Naujojo Testamento liudijimų yra šv. Pauliaus perteiktas pirminės Bažnyčios tikėjimas: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbia Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną <…>; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man” (1 Kor 15, 3–8). Laiškas korintiečiams rašytas apie 56 metus, kai dar nebuvo parašyta jokia Evangelijos knyga. Visas kontekstas rodo, kad tai ne Pauliaus žodžiai, bet jau anksčiau Bažnyčioje kalbėtas tikėjimo išpažinimas. Šis tikėjimas Bažnyčioje jau buvo įsišaknijęs dar prieš Pauliaus atsivertimą. Kaip palengvėtų Evangelijos mitologizuotojų pastangos, jeigu šio Pauliaus išpažinimo nebūtų! Bet jis yra, jo autentiškumas neabejotinas. Šv. Paulius save laiko mažiausiu apaštalu, bet jo liudijimas turi ypatingą svorį. Jo liudijimų reikšmingumą lemia jo gyvenime įvykęs perversmas po susitikimo su Jėzumi kelyje į Damaską. Kristaus prisikėlimas jam toks reikšmingas, kad be šio įvykio viskas praranda savo prasmę. „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai”.
Vėliau parašytos evangelijų knygos kiek skirtingai nupasakoja Kristaus prisikėlimo aplinkybes. Mums žinomas garsus rusų teologas Aleksandras Menis tuos skirtumus taip paaiškina: „Evangelijų pasakojimuose apie prisikėlusiojo pasirodymą yra nesutapimų. Taip esti, kai kalbama ne apie pramanytą dalyką, o apie įvykį, kurį matė daug liudytojų. Kažin ar įmanoma, kad visi jie vienodai pasakotų visas smulkmenas. Tačiau pagrindinė įvykių raida aiški: auštant prie kapo rūsio eina Marija Magdalietė ir kitos moterys; Marija aplenkė jas ir atėjo pirmoji, kai buvo dar tamsu. Ji mato, kad kapas tuščias, ir eina kviesti Petrą bei Joną; Marijai nuėjus, kitos moterys, žvilgterėjusios į olą, pamato jaunuolį, o vėliau kelyje joms pasirodė ir Jėzus; Magdalietė, grįžusi prie kapo, pamato Jėzų ir praneša apie tai apaštalams; Jėzus tą pačią dieną pasirodo dviem mokiniams, einantiems į Emausą, taip pat Petrui ir vienuolikai; baigiantis švenčių savaitei, Jėzus antrą kartą pasirodo vienuolikai, su jais esant ir Tomui” (A. Menis, „Žmogaus Sūnus”). Visos keturios evangelijos teigia, kad trečią dieną po Jėzaus mirties kapas buvo tuščias. Gal iš tiesų apaštalai Jėzaus kūną išvogė ir vėliau skelbė, kad jis prisikėlė? Jėzaus mirties ir laidojimo aplinkybės buvo tokios, kad Kristaus kūno vagystės versija galėjo būti tik žydų vadų prasimanymas. Papirkę sargybinius, žydai juos mokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė” (Mt 28, 13). Žydų elgesys parodo, kaip jie buvo sumišę. Kokia valdžia galėtų rimtai vertinti miegančių liudytojų parodymus?! Kristus mirė ir buvo laidojamas per šventes, tuo metu į Jeruzalę prisirinkdavo daugybė žmonių iš įvairių Judėjos vietų. Kristaus kapas buvo užantspauduotas ir saugojamas. Apaštalų psichinė būklė taip pat neleidžia daryti prielaidų, kad jiems šiuo metu rūpėtų tokia beprasmiška ir pavojinga akcija. Be to, tuščio kapo liudininkais apaštalai būtų nurodę vyrus, o ne moteris, kurių liudijimas pagal tuometinę teisę buvo laikomas negaliojančiu. Įdomu tai, kad nei ano meto, nei vėlesnių laikų krikščionybės priešininkai neneigia tuščio kapo fakto. O juk tai būtų neatremiamas smūgis visai apaštalų tolesnei veiklai, jeigu kas nors būtų galėjęs tai paneigti. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad apaštalai, paslėpę Jėzaus kūną, imtųsi tokios akiplėšiškos apgaulės. Ar įmanoma, kad tokia apgaulė anksčiau ar vėliau neišaiškėtų? Būkime tikri: mūsų žemėje nėra nei Jėzaus kūno, nei jo kūno dulkių. Mums brangiausias palikimas tebūna jo paskutiniai žodžiai: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20).
Parengė V. S.
>
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]