31 03 2018

Jis prisikėlė. Velykos – Kristaus Prisikėlimas

0 komentarų
Šeštadieniui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.
Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.
Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“.
Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė. Mk 16, 1-8
 
Evangelijos komentaras
 
Dažnai girdime nuomonę, esą Kristaus prisikėlimas tėra subjektyvūs apaštalų įsivaizdavimai, kuriems evangelistai suteikė istorinį pobūdį. Šiandien susirinkome į bažnyčią ne tam, kad gautume Kristaus prisikėlimo mokslinį paaiškinimą. Atėjome čia vedami tikėjimo. Mes tikime mus mylintį Dievą, tikime Jo Sūnų, kuris dėl mūsų įsikūnijo, gyveno tarp mūsų ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Prisikėlimo tiesa tvirtai įsijungia į mūsų tikėjimo tiesų grandinę. Be Prisikėlimo mūsų tikėjimo pastatas sugriūtų kaip kortų namelis. „ <…> jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias <…> jūsų tikėjimas” (1 Kor 15, 14). Vis dėlto mūsų tikėjimas nėra aklas. Negalime Kristaus prisikėlimo liudytojų laikyti naivuoliais, patikėjusiais moterimis, paskui visa tai surašiusiais į knygas, apmulkinusias visą pasaulį. Tuo labiau negalime jų laikyti sukčiais, kurie, pavogę Kristaus kūną, paskelbė Kristaus prisikėlimo istoriją. Žinome, kad apaštalai – garbingi ir patikimi vyrai, kuriuos Kristus pasirinko, pašaukė į savo tarnybą ir trejus metus rengė būti kertiniais Bažnyčios akmenimis.
Pirmoji žinia apie Jėzaus prisikėlimą buvo tuščias kapas. Šio istorinio fakto iki šiol niekas nepaneigė. Ką tik gimusiai Bažnyčiai būtų buvęs neatremiamas smūgis, jeigu kam nors būtų pasisekę tai paneigti. Neįmanoma įsivaizduoti, kad apaštalai, paslėpę Jėzaus kūną, imtųsi tokios akiplėšiškos apgaulės, kuri baigtųsi Bažnyčios įsigalėjimu visame pasaulyje. Ar įmanoma, kad tokia apgaulė anksčiau ar vėliau neišaiškėtų? Bažnyčia Jėzaus prisikėlimą laiko istoriniu, nes jį liudija labai konkretūs, žinomi, patikimi žmonės – apaštalai Petras, Paulius, Jonas, Matas. Toliau eina apaštalų mokiniai Morkus ir Lukas. Žinant jų moralę, neįmanoma įsivaizduoti, kad jie būtų turėję kokių savanaudiškų tikslų. Visi jie, išskyrus apaštalą Joną, savo liudijimą patvirtino krauju. Pasak Katekizmo, „Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus Prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti jo istoriniu įvykiu” (KBK, 644).
Vis dėlto to, ką žinome ir skaitome šventose knygose, nepakanka pažadinti ir išsaugoti tikėjimą, kuris yra Dievo dovana. „Prisikėlimas, kaip įvykis, kurį patvirtina rastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka viena svarbiausių tikėjimo paslapčių” (KBK, 647). Velykų rytmetis, – norim to ar ne, – kelia mums gyvenimo prasmės klausimą. Juk įtikėjusiems Kristaus prisikėlimu visas Šventasis Raštas įgauna kitą svorį. Tai jau nebe eilinė antikinės literatūros knyga, bet dieviškojo Apreiškimo knyga, rodanti mums tikrąjį kelią į širdies troškimų išsipildymą. Šiandien teologiniai kriterijai, grindžiantys Kristaus prisikėlimą, yra pakankamai tvirti. Tik vieno reikia, – kad bent kiek savo širdį atitrauktume nuo šio pasaulio žaidimų, pagoniškų dievų kulto. Nesakykime, kad mums gana tvarkingo būsto, sotaus duonos kąsnio. Visi jaučiame Dievo žodžio alkį. Visų mūsų širdyje įsitvirtinęs paprastas katekizmo klausimas: „Kam gyvename žemėje?”
Akloji dainininkė Beatričė po vieno savo koncerto prasitarė: „Ak, kaip norėčiau amžinai gyventi!” Jos jau nebėra tarp gyvųjų, bet dainininkės balsas tebeskamba muzikos įrašuose. Bet ne tai buvo jos noras. Ji troško amžinai gyventi. Mes šventai tikime, kad jinai gyvena. Velykos mums teikia nepaprastai stiprią viltį: Kristaus prisikėlimas yra Dievo antspaudas ir parašas, tvirtinantis, kad visa, ką mums Dievas apreiškė, yra tiesa. Tiesa tai, kad Dievas yra meilė, kad po žemiškos kelionės mūsų laukia visų Dievo pažadų išsipildymas. Tik čia randame vienintelį teisingą atsakymą į klausimą, kam gyvename žemėje. Dievo meilės apaštalas šv. Jonas rašo: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21, 1–4).
Prisiminkime legendą apie gyvenimo prasmės ieškojusį daktarą Faustą. Ilgus metus savo gyvenimą jis leido tarp knygų, troško pažinti pasaulį, išaiškinti visus jo slėpinius, ieškojo tiesos ir laimės. Deja, jo pastangos nedavė vaisių. Kartą, nusivylimo valandą, jis paėmė į rankas nuodų taurę ir jau kėlė prie lūpų. Staiga pasigirdo Velykų rytmečio varpai, maldininkų giesmės… Nematoma jėga sulaikė jo ranką. Velykų varpai, džiaugsmingas žmonių klegesys už lango pažadino jį naujam gyvenimui.
Ir mes dažnai atsiduriame prie nusivylimo slenksčio. Sunku, nyku, nematome gyvenimo prasmės. Teatgaivina mus ši metinė vilties šventė, Viešpaties Prisikėlimo minėjimas. Šiandien džiaugsmingai giedame: „Geluonį mirties išrovė, nuodėmes mūsų nuplovė, pragaro vartus išgriovė”. Šiandien užmirškime visas patirtas kančias ir su šviesia viltimi ryžkimės žengti mūsų Viešpaties rodomu keliu.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]