05 Rgp 2017
Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.
Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.
Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių".
 
 
Evangelijos komentaras
 
Jėzus eina į Jeruzalę kentėti. Apie tai jis žino ir bando apaštalams pasakyti. Jo kopimas į kalną – tai lyg Tėvo valios ieškojimas. Kaip ir anksčiau – jis visą laiką buvo klusnus Tėvo valiai. Nes jis tam ir atėjo į žemę. Ir Dangiškasis Tėvas Atsimainymo metu ant kalno apsireiškia. Jėzus išgirsta Tėvo ištarmę. Jėzui jis dar kartą patvirtina jo misijos uždavinį. Jėzaus gyvenime mes regime nuolatinį Dievo valios ieškojimą. Kai jam iškyla abejonė, jis nebando spręsti jos taip, kaip jam norėtųsi – savo jėgomis, savo protu, jis nesikreipia patarimo ir į kitus žmones. Jis eina į vienumą, į nuošalumą ir Tėvo artumoje randa atsakymus.
Mozė ir Elijas, regėjimo dalyviai, atstovaujantys Įstatymui ir pranašams, išgyveno labai artimus santykius su Dievu. Evangelistas Lukas paralelinėje vietoje paaiškina – jie kalbėjosi apie jo paskutines gyvenimo dienas Jeruzalėje – apie Jėzaus misiją. Jie yra lyg pritarimas ir liudijimas, kad Jėzus eina teisingu keliu. Jie Jėzų pripažįsta kaip tą, kurio laukė, apie kurį kalbėjo, apie kurį svajojo. Debesies ir palapinės įvaizdžiai mums turėtų priminti aną kelią – iš Egipto vergovė į laisvę, tikėjimo vieninteliu Dievu kelią. Ir Jėzus po Tėvo apsireiškimo ant Atsimainymo kalno ryžtingai nukreipė savo žingsnius Jeruzalės link, kryžiaus link.
O ką reiškė tas įspūdingas reginys mokiniams? Žinoma, pirmiausia tai buvo lyg sustiprinimas, lyg avansas būsimos Jėzaus kančios akivaizdoje. Tai turėjo juos sustiprinti. Petro veiklumas šio dieviško nuotykio fone rodo, kad Dievo reikaluose labiau reikia išlaukti, išbūti. O Petro noras pasilikti ant kalno ir maudytis Jėzaus šlovės spinduliuose yra toks skaudžiai pažįstamas. Juk dažnai žmogus nori pasilikti ypatingoje situacijoje, gėrėtis šventės blizgučiais, leisti laiką su ypatingais žmonėmis ir nenori grįžti į kasdienybę, kur viską dengia storas dulkių bei apnašų sluoksnis. Bet Atsimainymas turi glaudų ryšį su kasdienybe – jis ir buvo tam, kad duotų jėgų tiek Jėzui, tiek mokiniams eiti kryžiaus keliu. Toji šlovės, spindesio akimirka nebuvo pati sau kaip dieviškas pokštas ar dieviška užgaida, bet tam, kad kasdienybė įgytų kitokį spindesį.
Šiame pasakojime visada man keisčiausia buvo Jėzaus draudimas niekam nieko nepasakoti. Intriguojantis nurodymas. Kodėl neleidžia kalbėti apie jo kaip Mesijo šlovę, jo misiją? Žydai nežinojo, kas yra mesijas, koks jis bus. Jie turėjo keletą politinių, religinių projekcijų, tačiau išties tai buvo jų troškimai. Reikėjo pakeisti jų nuomonę apie Mesiją – iš gerovės nešėjo į kančios vyrą, prisiėmusį visas jų negalias. Panyrantį giliau ir žemiau, nei jie patys buvo atsidūrę.
Bažnyčia, krikščionys niekada nenustoja žvelgę į Jėzų, kabantį ant kryžiaus, ir šio dieviškojo paradokso akivaizdoje stengiasi susivokti, suprasti, išbūti. Tai padaryti sunku. Gal ta Atsimainymo šlovės dozė Evangelijoje ir yra tam tikras balansas Atpirkimo dramoje?
Albinas Šiaudvytis
Bernardinai.lt
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]