30 Lie 2017

Laimingas radinys (XVII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus bylojo minioms: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.
[„Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.]
Mt 13, 44–46. (47–52)
 
Evangelijos komentaras
 
Savo palyginimams medžiagą Jėzus ima tiesiai iš gyvenimo. Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Pagal įstatymus surastas žemėje radinys turėdavo priklausyti žemės šeimininkui. Žmogus, sužinojęs apie paslėptą turtą ir norėdamas jį užvaldyti, pirmiausia turėdavo dirvą įsigyti ir tik tada galėdavo tuo turtu teisėtai naudotis. Šiandien prieš akis ir turime tokį atvejį. Sužinojęs apie užkastą lobį, žmogus parduoda visa, ką turi, ir perkasi dirvą. Matyt, kad lobio būta didelio. Žmogus visa pardavė, tikėdamasis, kad jį išsikasęs su kaupu padengs patirtus nuostolius.
Ką gi Jėzus nori tuo palyginimu pasakyti? Paslėptas lobis yra Dievo malonė, bendrystė su Dievu. Žmogus šiame palyginime pasirodo kaip laimės ieškotojas. Kur tik žmogus jos neieško? Garbė, pinigai, menas, mokslas, sportas, astrologija, svaigalai, seksas, būrimai… Tačiau tikrasis lobis yra užkastas. Jis nėra lengvai surandamas.
O kas yra toji dirva, kurioje slypi užkastas lobis? Tai Bažnyčia. Kur jei ne Bažnyčioje skelbiamas Dievo žodis, kur jei ne Bažnyčioje teikiami sakramentai, kur jei ne Bažnyčioje Jėzus mūsų laukia su savo malonių turtais? Norėdami tą lobį laimėti, turime elgtis kaip tas žmogus, kuris „atradęs jį, niekam nesako; iš to džiaugsmo eina parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą”. Tačiau ne kiekvienas tą lobį suranda. Kas suskaičiuos, kiek yra pakrikštytų žmonių, tapusių Kristaus Bažnyčios nariais ir vis dar tebeieškančių paslėpto lobio. Jie ieško jo kur kitur. Jie dairosi po platųjį pasaulį, net nepažvelgdami į dirvą, kurioje slypi tas brangusis lobis. Ak, kiek gražių dalykų yra sukūrusios žmogaus rankos! Kaip visa tai vilioja! Žmonės eikvoja gražiausias savo jėgas, kad tik sau sukauptų kuo daugiau žemiškųjų vertybių. Bet jų širdis nerimsta, negyvi daiktai jų nerimo nenumaldo.
Kokią gi kainą žmogui reikia sumokėti už tą dirvą? Tą kainą simboliškai mums parodo Krikšto apeigos. Prieš nuplaudamas kūdikio galvą vandeniu, kunigas jį klausia: Ar atsižadi piktosios dvasios? Ar atsižadi visų jos darbų? Ar atsižadi visų jos vilionių? Štai kaina, kurią sumoki pirkdamas Bažnyčios dirvą. Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo: „Nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių” (Rom 13, 12–14).
Krikšto metu tau buvo įteiktas baltas drabužėlis, kad primintų Krikšto įsipareigojimus. Vėliau ne kartą, laukdamas Prisikėlimo šventės, vėl atnaujinai savo Krikšto įžadus, vėl atsižadėjai piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Pagalvok šiandien, ar tai didelė kaina, kuri tau leidžia ieškoti paslėpto lobio? Ar nesigaili daugelio malonumų, kuriuos praradai pirkdamas Dievo dirvą? Ką matai pasaulyje? Kiek daug žmonių, dainuojančių, šokančių, geriančių geriausius gėrimus, aprūpintų visu tuo, ką tik pajėgia duoti mūsų amžius! Ar ne per didelė kaina atiduoti visus pasaulio džiaugsmus ir malonumus už tą paslėptą lobį, kurį dar reikės surasti?
Kai Dievas išrinktosios tautos vaikus vedė iš Egipto nelaisvės, jie naktį, paskubomis suvalgę avinėlį, visą palikę, išskubėjo į dykumą. Pasiėmė tik tai, ką galėjo su savimi panešti. Keturiasdešimt metų išrinktosios tautos vaikai klaidžiojo Arabijos dykumoje, kol pagaliau pasiekė Dievo pažadėtąją žemę, kur sukūrė savo valstybę, pasistatė savo gražiąją šventyklą. Keturiasdešimt metų klajonių! Mes, įsigiję Dievo dirvą, dažnai dar ilgai klaidžiojame, kol pagaliau surandame savo lobį. Kokių tik klystkelių neišbando žmonės ieškodami paslėptojo lobio. Vienas nusiliedina sau aukso veršį ir mano, kad jau pasiekė savo laimės viršūnę. Kitas palieka tėvų namus, iškeliauja į tolimą šalį ir palaidai gyvendamas išeikvoja savo paveldą (plg. Lk 15, 13). Tik kiaules ganydamas pagaliau supranta, kad ne čia jo laimė.
Visi gerai žinome šv. Pauliaus istoriją. Jis buvo žydas, atsidavęs savo tėvų religijai. Užkastą lobį jam parodė pats prisikėlęs Kristus. Keliaudamas į Damaską, jis išgirdo paslaptingus žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji…” Saulius iš karto suprato, kad jam rodomas kitas kelias, ir nedelsdamas pakeitė savo gyvenimą. Jis paliko viską, kas buvo jam brangu, ir ryžtingai pasisavino dieviškąjį lobį. Tas lobis pasirodė toks didelis, kad jis ne tiktai pats juo naudojosi, bet dalijo jį visur, kur tik Dievas jį siuntė. Didelę kainą už Dievo dirvoje slypintį lobį sumokėjo šv. Pranciškus. Dėl to lobio jis atsisakė visko, iš namų išėjo tik maišu apsigaubęs. Bet niekas kitas nebuvo toks turtingas, kaip tas šventasis. Tai jis svyruojančiai Bažnyčiai suteikė naują kvėpavimą.
Pirmasis skaitinys mums priminė išmintingąjį Saliamoną. Dievas jį paragino: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu”. Ko prašė jaunasis Saliamonas? Po Dovydo jam turėjo atitekti valstybė, todėl jis paprašė išminties: „Duok savo tarnui nuovokią širdį, kad jis savo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikto atskirti”. Dievui patiko, kad Saliamonas prašo tokio svarbaus turto, ir suteikė jam tokią išmintį, kad iki šiolei Saliamonas laikomas išminties įsikūnijimu. Prašykime ir mes Dievą šventos išminties, kad klaidžiame gyvenime atpažintume savo didžiausią turtą, savo Viešpatį ir Išganytoją, kad galėtume, kaip kadaise apaštalas Tomas, ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!”
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]