02 12 2017

Laukimo menas (I advento sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus pasakė savo mokiniams: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegant. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ Mk 13, 33–37
 
Evangelijos komentaras
 
Vilties tema persmelkia tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Advento laikotarpis ypač raiškiai ženklina būsimą Dievo Gelbėtojo atėjimą. Krizių ir nusivylimų akivaizdoje vilties priežastis yra stiprus tikėjimas tuo, ką Dievas jau nuveikė praeityje įrodydamas savo meilę. Taip mąstydami tikime: jei jis tiek padarė dėl mūsų praeityje, kiek daug dar mūsų laukia ateityje! Taigi advento metu ypač ryškiai susipina viltis ir tikėjimas. Viliamės todėl, kad tikime.
Skaitinys iš Izaijo knygos labiau panašus į sielvarto negu vilties šauksmą. Ši pranašystė užrašyta tuomet, kai Jeruzalė buvo sugriauta, o išganingi Viešpaties darbai atrodė negrįžtamai nutolę į praeitį. Vis dėlto Izaijas tapatinasi su nuodėminga tauta ir maldauja dėl jos reikalų Viešpatį. Atkakli pranašo viltis kildina maldos šauksmą, nepaisant to, kad išganymas atrodo palaidotas praeityje. Be vilties širdyje neprasiveržtų malda: „O vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų Tėvas”. Tokia malda niekuomet nebūtų ištarta iš nusivylimo.
Antrasis skaitinys atskleidžia Viešpaties Jėzaus laukimą laikų pabaigoje: „Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai”. Korinto bendruomenė taip pat išgyveno įvairius išbandymus bei moralinę netvarką. Apaštalas Paulius toliau savo laiške plačiau aptaria tuos dalykus. Tačiau laiško pradžioje jis pirmiausia išreiškia pasitikėjimą galutine baigtimi. Šį pasitikėjimą įžiebia viltis. Apaštalo vilties pagrindas yra padėka už tai, ką Dievas jau nuveikė Korinto bažnyčiai: „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę”. Apaštalas Paulius kreipia Korinto bendruomenės žvilgsnį į ateitį. Jie jau įsitvirtino tikėjime ir laukia Jėzaus apsireiškimo.
Evangelijoje Jėzaus laukimas susiejamas su reikalavimu budėti. Evangelistas taip pat rašė krizės aplinkybėmis, kai Romos krikščionių bendruomenė patyrė išorinių persekiojimų. Išorinės grėsmės akivaizdoje svarbu tvirtai laikytis gauto tikėjimo ir viltis ateities šlove. Naujų liturginių metų pradžioje Evangelijoje skamba raginimas budėti ir mokytis.
Šie abu raginimai nukreipti į ateitį. Į mūsų gyvenimą nuolat ateina naujų iššūkių, kyla naujų problemų. Mokytis reiškia ne tik kartoti tai, kas duota. Mokytis – tai priimti, kas nauja ir integruoti tas naujoves į krikščioniškąjį gyvenimą. Norintiems mokytis Jėzus nurodo figmedžio pavyzdį, gamtos procesą. Šiandienos gamtos mokslų žinios pateikia mums kitokį visatos paveikslą, negu jis vaizduojamas Biblijoje. Technologijų pasiekimai kelia naujus iššūkius, į kuriuos reikia atsiliepti. Apie reiškinius sprendžiame pagal jų vaisius: kiek jie tarnauja žmogaus labui ir jo išganymui.
Antrasis paraginimas – „Budėkite”. Kai kuriems žmonėms, visų pirma vyskupams, Bažnyčioje tenka ypatinga pareiga budėti doktrinos bei dorovės klausimais. Evangelija ragina budėti ne tik einančius atsakingas pareigas Bažnyčioje, bet ir visus krikščionis. Budrumas nereiškia bereikalingo įtarumo. Geras budėtojas ne tas, kuriam visur vaidenasi pavojingos šmėklos. Išlieka ir toks pavojus, kad krikščionys, budriai sergėdami Bažnyčios duris, gali neįsileisti beldžiančių žmonių ir tyliai laukiančio Viešpaties. Kiekvienas krikščionis turi išmokti pajusti, kur jo bendruomenėje, artimiausioje gyvenimo aplinkoje girdimi ateinančio Viešpaties žingsniai. Budėtojas įsiklauso tamsoje ir tyloje. Triukšmas ir skubotumas trukdo būti budriam. Todėl advento laukimui būdinga tyla ir susimąstymas. Advento tikėjimas ragina budėti prie durų ir įsileisti ateinantį Viešpatį. Šios durys neturi užrakto, jas galima atidaryti tik išgirdus beldimą iš vidaus.
Mokiniai klausia Jėzaus apie galutinius ženklus. Mes taip pat dažnai nekantraudami piktinamės, kada pagaliau liausis šio pasaulio neteisybės. Evangelijoje randame atsakymą: tos valandos niekas nežino. Užuot sužinoję konkretų laiką, išgirstame paliepimą: „budėkite”. Šeimininko palikti namai – bendruomenės įvaizdis. Visi tarnai atlieka savo užduotis, tik durininkui įsakyta budėti. Bažnyčia pasaulio namuose, iš kurių laikinai išvyko šeimininkas, saugoja duris. Niekas nežino, kada grįš šeimininkas, viena aišku, jis parvyks netikėtai.
Budėjimo priešprieša yra miegas. Evangelistas Morkus neaprašo miego, bet Matas pateikia šį įvaizdį (Mt 24, 37). Miegoti reiškia valgyti ir gerti, vesti ir tekėti – žodžiu, gyventi įprastinį gyvenimą ir juo apsiriboti. Žinoma, krikščionys privalo daryti įprastinius darbus, atlikti kasdienes pareigas, taip pat džiaugtis gyvenimu. Tačiau jie žino, kad vien įprastiniai dalykai nereiškia gyvenimo pilnatvės. Bažnyčia yra vilties priebėga pasaulyje, apsiribojančiame įprastiniais banaliais dalykais. Advento metu kiekvienas galime paklausti: ar jaučiu, kad gyvenimo pilnatvei kažko trūksta, ar esu susitaikęs su įprastine rutina.
Advento palaima yra laukimo sureikšminimas. Vaikai iš anksto džiugiai laukia Kalėdų linksmybių. Suaugusieji taip pat suvokia, kad anapus kasdienos rūpesčių yra kažkas didesnio ir svarbesnio. Laukimas nėra pasyvus dalykas. Dvasinis rašytojas ir vidinio gyvenimo mokytojas Henry Nouwen sako, kad kiekviena diena mums rengia staigmeną, tačiau ją galime pamatyti, išgirsti ar pajusti tik tiek, kiek pasitinkame laukdami. Jis ragina nebijoti priimti kiekvienos dienos ruošiamą staigmeną – tiek džiaugsmą, tiek skausmą. Kas dėmesingai laukia ir ieško, tas randa. Geriausi siųstuvai neduotų naudos, jei būtų neteisingai nukreiptos antenos.
 
© „Bažnyčios žinios“
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]