01 04 2017

Lozorius keliasi (V gavėnios sekmadienis)

0 komentarų

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.
Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
Jn 11, 1-45

Evangelijos komentaras

Lozoriaus prikėlimo stebuklas mums gyvai parodo Jėzaus dieviškąją galią. Tai patvirtina Jėzaus Lozoriaus seseriai Mortai pasakyti žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”. Lozoriaus kūno prikėlimas iš mirties teikia gerą progą kalbėti apie dvasinį prikėlimą, kuris padaro mus Dievo vaikais ir užtikrina amžinąjį gyvenimą.
Laiške romiečiams Paulius rašo: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Rom 6, 23). Tai Dievo malonės dovana.
Evangelistas Lukas mums pateikia jaudinantį Dievo malonės pavyzdį. Jėzus kryžiuojamas tarp dviejų nusikaltėlių. „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: ‘Argi tu ne mesijas? Išgelbėk save ir mus!’ Antrasis sudraudė jį: ‘Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs’. Ir jis tarė: ‘Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!’ Jėzus jam atsakė: ‘Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje’“(Lk 23, 39–43). Štai Dievo malonės stebuklas! Tai daugiau negu Lozoriaus prikėlimas. Prikeltas Lozorius vėl mirė, o Dievo malonės palytėtas nusikaltėlis drauge su Jėzumi žengia į Dievo karalystę, kur mirties daugiau nebebus.
Ar ne tas pats vyksta Susitaikinimo sakramento metu. Prie klausyklos artinasi nusidėjėlis. Bažnyčios įgaliotam asmeniui jis atveria savo sąžinę. Trumpas pokalbis, ir kunigas, pakėlęs ranką, taria išrišimo žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Tėvo, Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Kas čia įvyksta? Nuo klausyklos keliasi šventasis, skirtas amžinajam gyvenimui. Kaip sūnus palaidūnas jis apvelkamas geriausiais drabužiais, jam ruošiama puota prie Dievo stalo.
Apreiškimo knygoje skaitome: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi” (Apr 3, 20). Prisiminę šiuos Apreiškimo žodžius, dailininkai vaizduoja Jėzų, stovintį prie namo durų ir besibeldžiantį. Tuo norima išreikšti Dievo norą bendrauti su žmogumi, palaikyti su juo ryšį. Išties tai graži Dievo meilės žmogui iliustracija. Dievas savo kūrinį myli ir nori su juo užmegzti draugystę. Tačiau savo draugystės jis neprimeta, tik tyliai pasibeldžia, laukdamas žmogaus atsakymo. Tolesni žmogaus santykiai su Dievu priklauso nuo to, ar žmogus atidarys savo sielos duris.
Šią Dievo iniciatyvą užmegzti draugystę su žmogumi teologai pavadino veikiančiąja malone. Tai Dievo pasisiūlymas bendrauti, būti žemiškosios kelionės palydovu, globėju. Kuomet žmogus Dievui atsiveria, Dievas įžengia į jo sielos būstą su savo dovanomis. Pati didžiausioji Dievo dovana, kuri žmogų išaukština, pašventina, sudievina, yra pašvenčiamoji malonė. Ką ji žmogui duoda, mums atsako šv. Jonas: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!” (1 Jn 3, 1).
Šventojo Rašto pasakojime apie nukryžiuotą nusidėjėlį turime gražiausią Dievo malonės pavyzdį. Čia matome ir veikiančiąją, ir pašvenčiamąją malonę. Gerasis latras kreipėsi į Jėzų ne be Dievo malonės. Jo prašymas „prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę” liudija, kad Dievas jau pabeldė į jo širdį. Tai veikiančioji malonė. Krikščioniškoji teologija moko, kad kiekvienas žmogus gauna šią veikiančiąją Dievo malonę. Kai žmogus atsiliepia ir parodo norą su Dievu bendrauti, gailisi dėl nuodėmių, jis gali tikėtis daugiau būtent pašvenčiamosios malonės, kuri ir yra toji mums dangų atverianti malonė. Latro sieloje veikiančioji Dievo malonė rado atgarsį. Jis išgyveno gailestį ir suprato, kad tik šitas drauge nukryžiuotas šventasis gali jį išgelbėti. „Jėzau, prisimink mane!”, – maldavo latras. Tai ir jo gailestis, ir jo išpažintis. Tai, kas įvyko toliau, teologiškai kalbant, galime sakyti, kad jis gavo pašvenčiamąją malonę. Latrui atleidžiamos nuodėmės, jis nuteisintas: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”. Šis pavyzdys mums rodo Dievo malonės kelią. Pirmasis žingsnis visuomet yra Dievo. Dievas pirmas prakalbina savo mylimą kūrinį. Tada laukiama žmogaus atsiliepimo. Kai žmogus jautriai atsiliepia į Dievo pabeldimą ir atidaro širdies duris, Dievas įžengia su savo dovanomis.
Pašvenčiamąją malonę žmogus pirmą kartą gauna per Krikštą. Krikštijamas kūdikis dar negali pareikšti savo noro gyventi Dievo malonėje; tą padaro jo tėvai. Jie davė savo vaikui kūnišką gyvybę, o Krikštas suteikia jam dvasinę gyvybę. Jis tampa Dievo vaikas. Dažnai motina po Krikšto bučiuoja savo kūdikio krūtinę. Išties prasmingas šis pabučiavimas. O kad šis kūdikis išsaugotų per Krikštą gautą Dievo malonę! Deja, gyvenimas pilnas pavojų. Net šv. Paulius skundžiasi: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. <…> Savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose” (Rom 7, 19.23). Tačiau Paulius dėl savo žmogiškojo silpnumo nenuliūsta; jis pasitiki Dievo malone. Tame pačiame laiške jis rašo: „Ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” Jis iš anksto dėkoja Viešpačiui už malones, kurios padeda išsaugoti Dievo vaikystės malonę.
Šiandien vėl prisiminkime brangų Atgailos sakramentą. Šis sakramentas glaudžiai siejasi su pašvenčiamąja malone. Mažai bus pasakyta sakant, kad per išpažintį atleidžiamos nuodėmės. Čia įvyksta daug svarbesnis dalykas: gera išpažintis visada sugrąžina pašvenčiamąją malonę, laiduoja amžinąjį gyvenimą, duoda daugiau, negu Kristus davė savo bičiuliui Lozoriui.
Šiandien maldaukime Viešpatį, kad šį Kančios sekmadienį jis suteiktų mums visiems savo veikiančiosios malonės dovanų, vedančių prie Dievo stalo. Kristaus Kūnas teparengia mus amžinai Dievo Avinėlio puotai.
 
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]