09 09 2017

Meilės, ne teismo atmosfera (XXIII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei. O jei nepaklus nė bendruomenei, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe“. Mt 18, 15–20
 
Evanglijos komentaras
 
Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.
 
Šios dienos Evangelijos skaitinys priklauso ketvirtam didžiajam Jėzaus pamokslui Mato evangelijos sandaroje. Čia kalbama apie nurodymus bendruomenės gyvenime. Kalbėdamas apie bendruomenę Matas turi omenyje krikščionių grupelę, kas sekmadienį susiburiančią Eucharistijai ir sudarančią vietinę Bažnyčią. Nuo pat pradžių pažymėtinas Jėzaus realizmas: Jei tavo brolis tau nusikalstų... Bažnyčia yra ne tik tyrųjų ar šventųjų bendruomenė, bet ir nusidėjėlių bendrija. Jėzus labai įžvalgiai numato, jog krikščionys nėra geresni už kitus. Bažnyčią sudaro tie patys trapūs žmonės kaip ir likusią visuomenės dalį. Jėzus nesvajoja apie tokią Bažnyčią, kuri neturėtų problemų. Jis nurodo kaip galima bandyti išspręsti sunkumus, diena iš dienos kylančius kiekvienoje žmonių grupėje.
Jėzaus žodžius tam tikru mastu galime pritaikyti visoms gyvenimo sritims: šeimai, bičiulių grupei, bendradarbiams, draugijai ar asociacijai. Kiek daug ten konfliktų, įtampų, priešybių! Dažnai pradžioje viskas atrodo paprasta ir harmoninga, o ilgainiui pirminis polėkis prislopsta; jeigu niekas nesirūpina bendryste ir suartėjimu, grupei gresia pavojus iširti. Jokia žmonių grupė nėra laisva nuo nuodėmės bei žmogiškojo skurdo.
 
Eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai brolį.
 
Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus šiuos žodžius apgaubia meilės, o ne teisimo atmosfera. Deja, esama daugybės „teisybės gynėjų”, kurie nuolat visur kišasi, visuomet pasirengę kitus pamokyti bei sistemingai kritikuoti. Jėzaus mintis būtų iškreipta, jeigu joje įžvelgtume tendenciją smerkti ir apkaltinti nusidėjėlius. Visa Evangelija byloja būtent priešingai. Taip pat ir šio bendruomeninio pamokymo artimiausias kontekstas kalba apie gailestingumą ir švelnumą brolių atžvilgiu. Prieš šiandieninį skaitinį buvo Jėzaus palyginimas apie paklydusią avį. „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių <...>. Jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių” (Mt 18, 10 – 14). O tuojau po mūsų ištraukos apie brolišką perspėjimą, Jėzus ragina Petrą atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18, 21 – 22). Netrukus po to Jėzus pasmerkia negailestingą ir beširdį tarną, nesugebėjusį dovanoti skolos savo draugui (Mt 18, 23 – 35).
Taigi galime įsikišti į panašią bylą tik mylėdami. Tik tuomet turime teisę duoti pastabą broliui, jeigu jį mylime. Visa Evangelija tiesiog šaukte šaukia, jog Jėzus buvo geras nusidėjėliams. Jaučiame, kad jis trokšta pamokyti, kaip reikia spręsti tokius konfliktus. Kai žmogus laimi savo brolį, dangus nusileidžia į žemę.
 
O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai.
 
Jėzus tęsia mintį, subtiliai atsižvelgdamas į žmogaus psichologiją. Pirmiausia diskretiškas pokalbis akis į akį, kad kuo mažiau žmonių sužinotų apie blogį, o kaltasis galėtų išlaikyti savo reputaciją bei garbę. Jeigu tai nepadeda, pasikviečiami kiti broliai, norint išvengti pernelyg subjektyvių sprendimų bei galimų klaidingų įvertinimų. Keliese galima rasti geresnių argumentų ir įtikinti nusikaltusįjį. Reikia viską padaryti, kad būtų išvengta skubotumo ir šališkumo. Tik tada, kai išbandytos visos patarimo formos, gali prireikti skausmingos operacijos.
 
O jei nepaklus ir Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
 
Šie žodžiai mus šokiruoja, ypač todėl, jog ištariami to, kuris buvo vadinamas „muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu” (Mt 11, 19). Šio pasmerkimo griežtumą galima paaiškinti tik tuo, jog buvo išbandytos visos priemonės norint išgelbėti brolį. Galima netgi tvirtinti, jog pats brolis savo pakartotiniais atsisakymais išskyrė save iš bendruomenės. Jis tris kartus atstūmė ištiestą ranką. Bendruomenė, kantriai pateikusi jam visas galimybes, galiausiai pamatė savo bejėgiškumą šio brolio akivaizdoje. Tačiau ar bereikia pridurti, jog net tada mes nesame laisvi nuo paliepimo mylėti šį nusidėjėlį, nes privalome mylėti net ir „savo priešus” (Mt 5, 43 – 48). Šventasis Paulius antrajame šio sekmadienio skaitinyje mums primena: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę”, nes ši skola niekuomet neišdyla.
 
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.
 
Jėzus nėra vien tik išminčius, humanistas ar moralės sergėtojas. Mūsų išnagrinėti jo patarimai yra elementarūs psichologiniai principai, galiojantys bet kuriems žmogiškiems santykiams, tačiau dabar Jėzus priduria „teologinį” aspektą. Jis atskleidžia slėpinį: Dievas dalyvauja bandant išgelbėti brolį. Dangus rūpinasi tuo, kas vyksta žemėje.
Kadangi Dievo valia yra tai, kad nepražūtų nė viena avis, broliškas pataisymas tampa paties Dievo gailestingumo kanalu. Akivaizdu, kad daugybė žmonių tik tuomet suvokia iš dangaus teikiamą Dievo atleidimą, kai mato šioje žemėje savo brolių elgesyje meilės ir gelbėjimo nuostatą.
Užduotį „surišti” ir „atrišti” Jėzus kiek anksčiau paskyrė asmeniškai Petrui (Mt 16, 19). Šią užduotį tais pačiais žodžiais gauna ir visa bendruomenė (Mt 18, 18). Bažnyčia yra gailestingumo vieta. Krikščionys veikia Dievo vardu. Kokia atsakomybė!
Yra sąsaja tarp to, kas laikina, ir amžinybės. Čia Jėzus apreiškia, jog tai, ką mes „surišame” ar „atrišame” šioje žemėje, tuo pat metu „surišama” ar „atrišama” Dieve visiems laikams.
Tai galioja ne tik mums, bet ir kitiems. Bažnyčia yra bendruomenė, kurioje kiekvienas atsakingas už savo brolių tikėjimą. Ar mes iš tikrųjų jaučiame atsakomybę už kitus? Už sutuoktinį, už tėvus ar vaikus? Paprastai mes linkę nesidomėti kitų tikėjimu. O kiek daug vaikų palieka savo tėvų tikėjimą! Kiek daug brolių dezertyruoja iš tikėjimo bendrijos!
Ar dėl to turėtume prarasti viltį?
 
Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano Dangiškasis Tėvas jį suteiks.
 
Jėzus pradeda iškilminga formuluote „Ir dar sakau jums...” Tai dažnai rodo, kad mokiniams apreiškiamas tikėjimo slėpinys, paslėptas nuo grynai žmogiško žvilgsnio. Jėzus grįžta prie dangaus ir žemės santykio temos. Ar reikėtų nusivilti, jeigu mes nematome savo pastangų rezultatų nuodėmiaujančių brolių atžvilgiu, nematome, kad nuodėmiaujantys broliai grįžtų į savo krikščioniškojo pašaukimo šventumą? Jeigu nematome netgi mažiausių regimų pokyčių? Jėzus mums atsako, jog neturime prarasti vilties. Jis aiškina, kad bažnytinė bendruomenė nėra tokia kaip kitos žmonių bendrijos. Ši tikėjimo bendruomenė laikosi ne tiek žmogiškosiomis pastangomis, galinčiomis baigtis žlugimu, kiek dangaus Tėvo dėka. Jėzus mus ragina tikėti danguje paslėptuoju veiksmingumu, nepastebimu įprastinėmis žmogiškosiomis priemonėmis. Ši malda, kuriai ragina Jėzus, nėra tingumo padarinys, kadangi prieš tai buvo išbandytos visos kitos priemonės. Ši malda yra paskutinioji priebėga, ir Jėzus mums liepia tikėti jos veiksmingumu. Daugybei šeimų tėvų bei motinų šie Jėzaus žodžiai turi teikti neabejotinos, nors ir nepatikrinamos šviesos. „Jeigu šioje žemėje dviese susitarsite ko nors melsti, ši malda bus veiksminga dangaus Tėvo akivaizdoje”.
 
Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.
 
Nors Bažnyčia yra bendrija, sudaryta iš tokių pat nusidėjėlių kaip ir kiti žmonės, ji nėra tokia pat bendruomenė kaip kitos. Prisikėlęs Jėzus su visa dieviškąja dvasine galybe yra tarp susirinkusiųjų jų vardu. Čia pranokstamas moralės, sociologijos ar žmogiškųjų santykių lygmuo. Mes esame tikėjimo plotmėje. Bažnyčios vienybė yra anapus žmones draskančių konfliktų. Visuomet reikia išbandyti visas susitaikinimo galimybes. Tačiau jeigu mūsų ištiestos rankos nepriimamos, mums vis tiek lieka tikėjimas, kad tai, kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui (plg. Mt 17, 20; 19, 26; Lk 1, 37). Ar tai nėra beprotiškas sapnas ir iliuzija? Jokiu būdu! Tai nuostabiausia optimizmo paslaptis, leidžianti tikėti, kad nė vienas žmogus ir jokia situacija nėra galutinai nepataisoma. „O juk jis – brolis, už kurį numirė Kristus” (1 Kor 8, 11). Kaip galime dėl jo netekti vilties.
 
Parengta pagal kun. Noel Quesson
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]