19 08 2017

Motinos tikėjimas (XX eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. Mt 15, 21-28
 
Evangelijos komentaras
 
Evangelija šiandien mums pasakoja įsimintiną istoriją: Jėzus sutinka pagonę moterį. Aplinkinių akimis ji turi du esminius trūkumus: yra moteris, negana to, pagonė. Šis susitikimas turėjo patraukti evangelisto skaitytojų dėmesį. Moteris vadinama kanaaniete, tai primena pirmuosius Izraelio tautos priešus Pažadėtoje žemėje. Šios moteriškės įvaizdžiu pagonių pasaulis ateina pas Jėzų.
Pirmiausia pažymėtina, kad ji kreipiasi į Jėzų aukščiausiais mesijiniais titulais: „Viešpatie, Dovydo Sūnau”. Kontekstas atskleidžia, kad moteris vartoja šiuos titulus religine prasme. Paprastai Naujajame Testamente „Dovydo Sūnus“ reiškia išsiilgtąjį Dovydo sosto įpėdinį, atkursiantį Dievo tautos karalystę. Ši moteris turėjo būti girdėjusi apie Jėzų ir tai, kaip ją vertino jo sekėjai. Ji iš tikro tikėjo tuo, ką išpažino apie Jėzų.
Pirminis Jėzaus atsakymas yra tyla. Tai neįprasta, nes Evangelijoje vaizduojama, kad Jėzus rūpinasi visais vargstančiais. Panašu, jog ankstyvojoje Bažnyčioje šio pasakojimo intriga dar labiau sudramatizuota. Jėzus du kartus atsisako išklausyti moters prašymą. Pirmą kartą jis sako esąs atsiųstas tik pas Izraelio avis. Jėzus nori vykdyti Tėvo išganymo planą, skirtą pirmiausia žydams, o po to pagonims (Mt 10, 5–6; Rom 1, 16). Kaip sako apaštalas Paulius antrajame skaitinyje, „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami”. Vis dėlto moteris nesiliauja maldavusi. Jėzui paaiškinus apie izraelitų pirmumą išganymo plane, ji ir toliau pagarbiai kreipiasi į jį, prašydama pagalbos. Į labai stiprią Jėzaus pastabą: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”, ji atsako prašydama bent trupinių. Jėzus mėgsta provokuoti, atsakydamas prašytojams iš pradžių sausai, norėdamas pamatyti jų reakciją (Jn 2, 4; 4, 48; Mt 9, 24; 12, 10; 14, 16). Kanaanietė pasižymi ne tik begaliniu pasitikėjimu, bet ir humoro jausmu. Ji atkerta Jėzui taiklia replika: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo”. Jėzų sujaudina pagonės tikėjimas: „Moterie, didis tavo tikėjimas!”
Šiandieninės Evangelijos skaitinys liudija apie vieną iš nedaugelio Jėzaus išvykų už žydų gyvenamo krašto ribų. Neatrodo, jog tos išvykos tikslas būtų skelbti Evangeliją pagonims, veikiau priešingai. Tai anaiptol nereiškia, kad Jėzus nebūtų numatęs pagonių atsivertimo. Misijos pas pagonis turėjo būti misijinės Bažnyčios darbas. Jėzus atėjo nešti Gerąją Naujieną saviškiams. Nors Jėzus paskelbia apie savo išskirtinai žydams skirtą pašaukimą, nors ir pati moteris pripažįsta skirtumą tarp žydų ir pagonių, jos tikėjimas pakankamai stiprus, kad peržengtų tą laikiną uždangą. Jėzus pripažįsta moters tikėjimą ir išklauso jos prašymą, išgydydamas dukrą. Per visą Mato evangeliją nuolat rodoma kokių didelių dalykų galima pasiekti tikėjimu į Jėzų Kristų.
Moterys dažnai moka prašyti geriau negu vyrai. Pati prigimtis moteriai leidžia lengviau priimti maldavimo nuostatą. Kanaanietė moteris, visiškai pasitikėdama Viešpaties visagalybe, drauge pasitiki ir savo, kaip motinos, misija, kurią vykdo nepaisydama visų kliūčių. Į Jėzų kreipėsi daugybė motinų. Pirmiausia jo paties motina Marija, išdrįsusi paprašyti, kad jis parūpintų vyno Kanos vestuvėse. Gausybė nežinomų motinų nešdavo jam savo kūdikius, prašydamos palaiminimo. Najino našlė sutinka Jėzų tą dieną, kai laidoja savo vienintelį sūnų. Kai visi netenka vilties, motina ją išlaiko. Kanaanietės tikėjimas atveria Kristaus širdį pagonims. Moteris, o ypač motina, geriausiai pažįsta Dievo širdį.
Trečiojoje Izaijo knygos dalyje, 55–56 skyriuose patalpintos pranašystės grįžus iš Babilono tremties. Čia žengiama per reikšmingą religinio visuotinumo slenkstį. Skelbiama, kad Dievo namai skirti ne vien išblaškytiesiems Izraelio vaikams: „Manieji Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms”. Ateities žmonija matoma kaip nesibaigianti eisena į Dievo namus. Pranašas pavadina Jeruzalės šventyklą „Dievo namais”. Kristus demaskuoja šventyklą, tapusią nepakeliamų draudimų getu (Mt 21, 12–17). Pasvarstykime, ar Jėzaus priekaištai negalioja ir mūsų šventovėms, ar jos yra atviros ir kam atviros.
Kristaus Bažnyčia yra „paskutiniųjų laikų Izraelis”. Pats Jėzus, visi apaštalai buvo žydai, pirmosios Jeruzalės, Damasko, Antiochijos bendruomenės buvo sudarytos iš krikščionių, kilusių iš žydų. Vis dėlto akivaizdu, jog didžioji žydų tautos dalis, praėjus dviem tūkstantmečiams atsisako priimti Jėzų iš Nazareto kaip Mesiją. Apaštalas Paulius sako, jog tas išsiskyrimas nulemtas paties Izraelio. Dievas tebėra ištikimas savo išsirinktai tautai. Atsiskyrimas nesulaužo Dievo pažadų. Tai leidžia Pauliui teigti, jog izraelitų užkietėjimas yra tik klaidingas žingsnis, o ne galutinis žlugimas. Dievo kantrybė ir gerumas neišsemiami. Tragiškos istorijos vingiais Dievas veda savo tautą į tikruosius namus.
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]