10 02 2018

Raupsuotasis (VI eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. Mk 1, 40-45
 
Evangelijos komentaras
 
Šiandien prieš mūsų akis raupsuotas vyras. Raupsai yra sunki, lėtinė, infekcinė liga. Šiuo metu raupsai labiausiai paplitę Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. Tai nepagydoma liga. Kristaus laikais sergantieji raupsais buvo laikomi nešvariais. Jie negalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime, jų neįsileisdavo į miestus. Raupsuotiesiems buvo draudžiama bendrauti su sveikaisiais. Artėdami prie žmonių, jie turėdavo šaukti: „Esu nešvarus!” Žmonės, atpažinę raupsuotuosius, vydavo juos šalin. Gailestingieji jiems iš tolo numesdavo išmaldą.
Šiandien Evangelijoje girdėtas pasakojimas apie raupsuotąjį yra ne vien tik pagydymas. Pirmųjų amžių krikščionys jame įžvelgė gilią simbolinę prasmę. Raupsuotojo išgydymas jiems gyvai priminė nusidėjėlio dvasinį išgydymą. Bažnyčią jie vertino kaip išgelbėtųjų bendriją. Pasak šv. Pauliaus, Kristus Bažnyčią pašventino apvalydamas „vandens nuplovimu, <…> kad padarytų sau garbingą, neturinčią jokios dėmės, <…> bet šventą ir nesuteptą” (Ef 5,26–27). Mes patys savo tikėjimą išpažindami sakome: „Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią”.
Deja, nūdienos žmogus žvelgia į Bažnyčią su nepasitikėjimu. Jam vis vaidenasi, kad ji kažką atima, varžo laisvę, pavydi džiaugsmo. Jis piktdžiugiškai skaičiuoja kunigų nuodėmes. Ką manyti apie Bažnyčios vaikų nuodėmes? Ar jos nenustelbia Bažnyčios šventumo? Nuodėmingi Bažnyčios nariai nemažina jos orumo, nes šventumas žemėje niekada nėra atbaigtas. Klauskime savęs, kaip pasijusčiau tokioje Bažnyčioje, kur šventumas jau būtų įgyvendintas iki galo? Kaip, iš prigimties palinkęs į nuodėmę, bendraučiau su šventais jos nariais, neturinčiais jokių žmogiškųjų silpnybių, kaip atskleisčiau savo sąžinę kunigui, kuris nebūtų patyręs nuodėmės kartumo? Gražų ir guodžiantį pamokymą duoda mūsų Mokytojas. Tik du žodžiai: kviečiai ir raugės. Ačiū tau, Viešpatie, už šį mums suprantamą ir paguodžiantį palyginimą apie kviečius ir rauges. Tarnai, išvydę tarp kviečių rauges, savo šeimininkui geranoriškai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime”. Šeimininkas tarnams atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’” (plg. 13, 24–30). Pasvarstykime, kiek šventųjų iš savo kalendorių turėtų išbraukti Bažnyčia, jeigu Dievas skubėtų ravėti rauges. Ačiū tau, Viešpatie, kad esi kantrus ir gydai mūsų ligas. Kas suskaičiuos, kiek nusidėjėlių maldavo: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”? Būkime tikri, kad nė vieno nuoširdžiai maldaujančio Viešpats nepaliko be atsako. Net merdėdamas Jėzus išgirdo nusidėjėlio maldavimą ir jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43). Mes, XXI amžiaus vaikai, nepažįstame, kas yra raupsai, deja, mums nesvetima kita nelaimė – nuodėmė. Vagystės, plėšimai, žmogžudystės, nesąžiningumas, svetimavimas, paleistuvystės plinta tartum epidemija. Nepadeda nei švietimas, nei policija, nei jokios antikorupcinės programos. Tai mūsų dienų ligos, ir jų nemažėja. Kas galėtų jas pagydyti?
Pasiklausykime vieno nesenų laikų žmogžudžio istorijos. Italijoje, Netunno vietovėje, dvi šeimos nuomojo nedidelį ūkį. Tai neturtinga našlė Goretti su šešiais vaikais ir našlys Serenelli su sūnumi Aleksandru. Gorečių šeimoje vyriausias vaikas ir pagrindinis darbininkas buvo Marija. Serenelio šeimos galva dažnai išgėrinėjo, ir jo sūnus Aleksandras augo be priežiūros. Aleksandras savo vylingomis kalbomis norėjo Mariją palenkti nedorai draugystei. Kai žodžiai nepadėjo, mėgino tai padaryti jėga. Marijai pavyko pasipriešinti, bet ją nuolat baugino Aleksandro kaimynystė. Ji prašė motiną, kad nepaliktų jos vienos, bet motina nesuprato pavojaus. 1902 metų birželio 5 dienos popietę Marija Goretti buvo viena. Netikėtai pasirodęs Aleksandras užčiaupė mergaitei burną ir tempė į savo kambarį. Mergaitei ginantis, Aleksandras pačiupo peilį ir smogė Marijai į krūtinę. Po to – dar ir dar, iš viso 14 smūgių. Kaimynai, pajutę, kad vyksta kažkas negero, atskubėjo į pagalbą. Sunkiai sužeista mergaitė buvo skubiai nugabenta į artimiausią ligoninę ir dar išgyveno vieną parą. Prieš mirtį ji kartojo Jėzaus ir Marijos vardus. Kai jos paklausė, ar atleidžia savo žudikui, ji aiškiai atsakė: „Taip, aš atleidžiu jam. Danguje aš melsiu jam atsivertimo malonės. Dėl Jėzaus, kuris atleido atgailaujančiam nusikaltėliui, noriu jį turėti danguje arti savęs”. Marijos laidotuvėse dalyvavo tūkstantinės minios, ypač daug jaunimo. Aleksandras buvo nuteistas 30 metų kalėti. Keletą metų jis nerodė atgailos ženklų. Tačiau vieną naktį sapne jam pasirodė jo nužudytoji Marija. Ji skynė gėles ir tiesė jam. Nuo to laiko Aleksandras pasikeitė. Prieš laiką paleistas iš kalėjimo, jis nuskubėjo pas Marijos motiną ir paprašė atleidimo. Motina ramiai atsakė: „Jei Dievas tau atleido, kaip aš galėčiau neatleisti?” Tais pačiais metais per Kalėdas Marijos motina ir Aleksandras klūpojo prie to paties Dievo stalo ir priėmė šv. Komuniją. Šiandien Marija Goretti yra šventoji, o Aleksandro sielos išgydymas yra brangi pamoka apie Dievo gailestingumą. Jis yra tas raupsuotasis, kurį Viešpats išgydė. Savo galią gydyti sielos raupsus Kristus paliko Bažnyčiai: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos” (Jn 20, 22–23).
Matydami kunigus klausyklose, nepamirškite, kokią jie gavo nuostabią galią. Nežiūrėkite, ar kunigas senas, ar jaunas, gražus ar negražus, jo išrišimo žodžiai gydo visas sielos žaizdas, kai tik mes to norime ir atsiveriame.
 
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]