04 11 2017

Skirtumas tarp žodžių ir darbų (XXXI eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias vietas sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’. O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno savo tarpe nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. Mt 23, 1-12
 
Evangelijos komentaras
 
Žodžių ir darbų tarpusavio neatitikimas yra tarsi autoriteto vėžys. Kas nori klausyti to, kuris vienaip moko, o pats kitaip elgiasi? Veidmainystės šaknys kyla iš pirmųjų žmonių nuopuolio. Nepažeisti gimtosios nuodėmės žmonės buvo atviri vieni kitiems, jokie barjerai netrukdė nuoširdžiai bendrauti: „Jiedu abu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos” (Pr 2, 25). Tačiau apgaulės pagunda nuo pat pradžių paženklino žmogiškąją būtį. Šio sekmadienio skaitiniuose sugretinama apgaulė ir skaidrumas. Bevardis pranašas „Malachi” (t. y. „Mano pasiuntinys”) sako: „Tebūna prakeiktas melagis”. Izraelio tremties metais padažnėjo aplaidumo ir piktnaudžiavimo atvejų atliekant religines apeigas. Pranašas piktinasi apgaviku, aukojančiu netikusį gyvulį kaip auką Viešpačiui, nors žmogus turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį paaukoti. Ankstesnėse eilutėse kritikuojami kunigai, aukojantys luošus ir ligotus gyvulius. Jie apgaudinėja ne tik Dievą, bet ir žmones, neįstengiančius permatyti jų planų. Tačiau pagrindinė Malachijo įniršio priežastis yra šventas pyktis dėl Dievo. Apgavikai siekia apgauti Viešpatį, galintį kiaurai permatyti jų širdies sumanymus. Pranašaujamas laikas, kai pagonys aukos Dievui tikrąją garbinimo auką: „Mano vardas įkvepia pagarbą tautoms”. Pranašo gyvenamieji laikai yra kiek ankstesni už  kunigo Ezdro atliktą religinę reformą. Po entuziazmo, vyravusio grįžus iš Babilono tremties, atėjo tam tikras religijos nuosmukis. Jau Ezekielis priminė izraelitams būtinybę labiau gerbti sakrališkąją tarnystę. Malachijo knygos autorius regi kunigus, pasinėrusius į politinę veiklą ir pasidavusius žmogiškosioms silpnybėms. Jis primena jiems didžiulę atsakomybę ir ragina atlikti šventąją tarnystę su meile ir tikėjimu – tuomet ji neatrodys nuobodi.
Evangelistas Matas pradeda vaizduoti Jėzaus viešąjį gyvenimą Kalno pamokslu, o baigia pranašysčių ir palyginimų kompozicija 23–25 skyriuose. Čia sukaupti grėsmingi kaltinimai religiniams vadovams. Evangelistas supriešina Įstatymu garantuojamą teisumą, tarnavimą raidei, su teisumu, kylančiu iš tikėjimo, tarnavimu dvasiai. Evangelistas kovoja su Bažnyčios tykančiu „krikščioniškojo rabinato” pavojumi. Evangelijos skaitinyje gausu skandalingų veidmainystės pavyzdžių. Nors šiame skaitinyje veidmainyste kaltinami visi fariziejai, neabejotina, kad Jėzaus laikais ne visi jie buvo smerktini. Fariziejų smerkimo intensyvumui įtakos galėjo turėti aplinkybės Evangelijos rašymo metu. Jėzus bara fariziejus dėl to, kad jie savo interpretacijomis tik pasunkina žmonėms Dievo įsakymų vykdymą, užkraudami nepakeliamą naštą, o patys susiranda gausybę išlygų, leidžiančių nusimesti nuo pečių ir nuo širdies tą naštą. Fariziejai praktikuoja parodomąjį maldingumą, kuriuo siekiama labiau garbės iš žmonių, o ne Dievo garbinimo. Jėzaus kritika nukreipta ne prieš titulus, akademinius laipsnius, bet prieš nepagrįstas tituluotųjų pretenzijas. Jėzaus akivaizdoje titulai tampa sąlyginiai.
Jėzaus kritika nukreipta ne tiek prieš fariziejus, kiek prieš visą sistemą kaip sąžines pavergiantį jungą. Jėzus asmeniškai pažinojo ir gerbė daugelį fariziejų. Jis svečiuodavosi pas juos ir vaišindavosi, viešai mokė žmones laikytis Įstatymo nuostatų. Jėzus priekaištauja fariziejams ne dėl doktrinos ortodoksalumo ar atsidavimo Rašto studijoms, bet dėl sąstingio įsikabinus į praeitį. Doktrininis saugumas glosto jų gerą sąžinę, prisirišimas prie praeities stabdo bet kokią evoliuciją, net jei ji būtų teisėta ir reikalinga.  Jie įbedę savo akis į pergamentus, o reikia taip pat skaityti gyvenimo ženklus. Jie linkę sudėlioti gyvenimą į išankstinių sprendimų lentynas, o iš tikrųjų reikia Dievo žodžio šviesa nušviesti dažnai nenumatomas gyvenimo situacijas. Jiems buvo pavesta saugoti tikėjimą, o jie tapo tikėjimo policininkais. Jiems buvo patikėta perduoti gyvąją tradiciją, o jie atėmė iš jos gyvybę ir užkonservavo. Užuot ugdę žmonių sąžines, fariziejai išmoko subtiliai žongliruoti teorinėmis subtilybėmis, nusišalindami nuo konkretaus žmonių gyvenimo. Užuot darę gyvenimą paprastą, jie užkrovė nepakeliamą taisyklių naštą. Evangelistas Matas ne veltui taip primygtinai kalba apie fariziejiškumo blogybes Bažnyčios žmonėms. Fariziejybės pagunda lengvai nemiršta. Privalome paklausti savęs, kiek yra aktualus kaltinimas veidmainyste mums. Mumyse visuose tūno pagunda pasirodyti, jog esame geresni nei iš tikrųjų. Mums patinka drabužiai ar kitos detalės, kurios neatskleidžia to, kas mes esame. Jėzus nesmerkia filakterijų ir apsiaustų spurgų, jis pats juos dėvėjo (Mt 14, 36). Jis smerkė netinkamą požiūrį į šiuos dalykus. Šventumas glūdi ne apsiausto spurguose. Atvirumas Dievui ir vienas kitam turi būti nuolatinė Dievo vaikų nuostata. Be abejo, kartais galime padaryti kitiems laikiną įspūdį ir būti pagerbti dėl to, kas iš tikrųjų nesame. Tačiau Dievas pažįsta slapčiausias mūsų širdies kertes. Jam esame skaidrūs.
Apaštalo Pauliaus laiške tesalonikiečiams piešiamas tikro evangelinio kunigo paveikslas – tikras kontrastas Malachijo kritikuotiems kunigams. Apaštalas gyvai suvokia savo kunigystės kilmę ir jos keliamą atsakomybę. Jis žino, kas jį pašaukė ir pasiuntė. Paulius žino, kad tarnauja Dievui, gelbėjančiam žmones per Jėzų Kristų. Jis yra apaštalas todėl, kad turi apaštalo sielą, tačiau dar svarbiau tai, kad apaštalu jį padarė pats Dievas. Pauliaus kunigiškoji misija yra malonė, gauta kitų labui, – šviesos, galybės ir meilės malonė. Paulius tarnauja tikintiesiems su motinišku rūpestingumu, prisitaikydamas prie bendruomenės mažųjų.
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]