12 08 2017

Tikėjimo išbandymas (XIX eilinis sekmadienis)

0 komentarų

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ Mt 14, 22–33

Evangelijos komentaras

Vaizdas, kurį atskleidžia šio sekmadienio Evangelija, yra gyvas ir daug sakantis. Tamsu, šėlsta vėjas, įsismarkavusios bangos į visas puses blaško žvejų valtį. Ar nepanašus mūsų gyvenimas į audringą jūrą, ar nuolat iškylančios bangos negraso užlieti mūsų gyvenimo laivo? Į ką mums atsiremti? Tiesa, esame Bažnyčios nariai ir joje turėtume dairytis gelbėjančios rankos. Bet ir pati Bažnyčia šiandien kaip tas mažas laivelis, blaškomas audrų. „Petro laivą” nuolat skalauja liberalizmo, modernizmo, sektantizmo, naujosios pagonybės vandenys. Modernusis pasaulis kuria naują civilizaciją – be Dievo, be doros įstatymų. Grįžkime prie apaštalų. Kristus juos paliko audringame ežere. Jie veltui darbuojasi irklais, mėgindami pasiekti krantą. Bet štai! Šioje, rodos, beviltiškoje padėtyje jie staiga pamato Jėzų. Apaštalams pasirodė, kad tai šmėkla, ir jie ėmė iš baimės šaukti. Tuo tarpu Jėzus prisiartinęs prakalbo: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!” Kaip staiga pasikeitė apaštalų nuotaika. Petras bematant pasisiūlė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu”. Ir tuojau „išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi <…> Bet pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!” Tada Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!” Jėzui įlipus į valtį, vėjas nurimo. Čia mums dera stabtelėti ir apsvarstyti Petro elgesį. Juk jo patirtis audringame ežere įvairiais pavidalais kartojasi kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Pasitikėdamas Viešpaties kvietimu, Petras drąsiai žengia į vandenį. Tai pati pagrindinė tikėjimo sąlyga – visiškas pasitikėjimas. Nuo pat Šventosios istorijos pradžios mes stebime protu nesuvokiamus žmonių veiksmus. Antai patriarchas Abraomas. Apie jį Šventajame Rašte skaitome: „Viešpats tarė Abraomui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų į kraštą, kurį tau parodysiu”. Pakluso Abraomas, paliko savo tėviškę ir namus net nežinodamas, kas jo laukia svetimoje žemėje. Tikėjimas – tai visuomet rizikingas žingsnis. Jis reikalauja kažko, kas neįtelpa į mums įprastus gyvenimo rėmus. Panašiai buvo kviečiami apaštalai. Užteko Jėzui pasakyti: „Eikite paskui mane”, ir apaštalai, visa palikę, nusekė Kristų.
Kiek daug žmonių, paklausę Kristaus patarimo, palieka pasaulį ir eina į vienuolynus, kunigų seminarijas, žmonių akimis žiūrint, renkasi nenormalų gyvenimą. Tikinčiojo gyvenimas primena Petro žengimą į banguojantį ežerą. Petras žengia į vandenį vien pasitikėdamas Jėzumi, kuris čia pat, netoli. Vienas, du žingsniai… Bet vos tik Petras suabejojo, tuojau ėmė skęsti. Išsigandęs sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!” Tuojau ištiesęs ranką Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!” Šiandien Evangelijoje aprašyta audra, ištikusi apaštalus, primena mūsų dienų Bažnyčios padėtį. Argi nūdienis pasaulis nėra panašus į audringą jūrą, kur šėlstančios bangos graso Petro laivą paskandinti? Įvairūs politiniai, ideologiniai susivienijimai pavergia žmonių dėmesį, nepalikdami net laiko paklausti, iš kur tai, į kur veda, kokia viso to prasmė? Pažvelkime į savo krašto Bažnyčią. Šiandien jau nedaug yra žmonių, menančių 1940 metų okupaciją. Raudonoji banga užliejo mūsų kraštą. Bematant uždraudžiamos tikybos pamokos, vyskupai išvaromi iš savo rezidencijų, kunigai – iš klebonijų, vienuoliai – iš vienuolynų. Atrodė, kad Bažnyčia tuoj bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Ir šiandien mūsų gyvenimo valtį nuolat blaško įvairūs vėjai. Ak, kaip dažnai susvyruojame. Kaip dažnai mus klaidina įvairūs balsai. Atsiversk laikraštį, įsijunk radiją, televizorių – kiek informacijos apie Bažnyčią, kokių tik nuodėmių jai nepriskiriama? Argi tokie turėtų būti kunigai, argi tokie turėtų būti jų pamokslai, argi toks turėtų būti jų gyvenimas?
Šiandien kiekvienas ištikimas Bažnyčiai tikintysis primena apaštalą Petrą, kuris norėtų žengti drauge su Kristumi, bet, pamatęs šėlstančias bangas, suabejoja ir grimzta į vandenį. Argi neturėjome panašių išgyvenimų? Dvasinio pakilimo akimirkomis pajutome didelį ryžtą žengti tiesiog į banguojančią jūrą, apkabinti savo Viešpatį ir niekada su juo nesiskirti. Bet, deja, tai tebuvo trumpos akimirkos. Pajutę šaltą vandenį, suabejojome ir pradėjome grimzti. Kiek daug šiandien tikinčiųjų, kurie žvelgia į neramų pasaulį ir nedrįsta tvirtai pasakyti: „Esu Petro laivo jūreivis, niekada nepaliksiu šio laivo, nors ir visi jį apleistų”. Mums, Kristaus sekėjams, ypač pavojingi vėjai, kurie kėsinasi užpūsti dar žėrintį mūsų tikėjimo žiburėlį. Bet neišsigąskime, kaip apaštalai blaškomi ežero bangų. Tikėkime, kad „Petro laivas plauks kaip plaukęs ten, kur Kristus iria jį”. Atminkime, kad tai, ką šiandien skaitėme šventoje knygoje, yra parašyta visiems laikams: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!” Tai padrąsinimas ne vien tik apaštalams, bet ir visiems Bažnyčios vaikams. Kiek audrų jau pergyveno Kristaus Bažnyčia. Prisiminkime raudonąjį potvynį. Atrodė, kad netrukus visa Europa bus užlieta raudonojo tvano. Bet kaip netikėtai pats raudonasis slibinas subliuško. Šiandien mus blaško modernaus gyvenimo bangos. Neseniai girdėjome vyskupų perspėjimą: „Lietuvoje netyla kalbos apie pranašautojus ir aiškiaregius. Gausėja būrimo salonų, parapsichologų kabinetų, šamanų kursų ir televizijos laidų, kurios propaguoja pačias įvairiausias okultines praktikas” (iš vyskupų laiško apie okultizmo plitimą). Tai įvairios „Naujojo amžiaus“ (New Age) sąjūdžio formos. Tai tikėjimas, kad „Vandenio” amžius, pakeitęs „Žuvies” amžių, atneš naują gyvenimo kokybę. Vis dėlto mes tikime, kad „Petro laivas”, išgyvenęs daugybę audrų, atlaikys ir šios naujos pagonybės bangas. Tikėkime, kad šiomis bangomis jau žengia dieviškasis Žmogaus Sūnus, ir mes dar išgirsime jo balsą: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!”
 
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]