25 03 2017

Tikėjimo šviesa (IV gavėnios sekmadienis)

0 komentarų
Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.
Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“.  Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį.  O Jėzus prabilo:
„Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. Jn 9, 1-41
 
Evangelijos komentaras
 
Šio sekmadienio Evangelija kalba apie neregį, kuriam Kristus suteikė dvejopą šviesą – akių ir tikėjimo. Akių stebuklas vedė prie dar didesnio stebuklo. Pasak Evangelijos, išgydytasis sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ ir parpuolęs pagarbino jį. Laimingas neregys išvydo ne tiktai saulės, bet ir Kristaus šviesą.
Laimingi esame, kad turime sveikas akis ir matome saulės šviesą. Bet vargas mums, kai prarandame tikėjimo šviesą. Tuomet daromės panašūs į fariziejus, kurie, užuot džiaugęsi matydami stebuklą, piktinasi, kad tai vyksta šeštadienį – šventą dieną. Fariziejų akys buvo sveikos, bet Kristaus šviesos jie nematė, nes nenorėjo matyti. Jų akis taip aptemdė pavydas ir puikybė, kad pranašų pranašautą, žmonių laukiamą savo Gelbėtoją pasmerkė mirčiai.
Įpusėjus gavėniai, Bažnyčia mums primena šį dvejopą stebuklą: Dievo malonei atviras žmogus pamato ne tik saulę danguje, bet ir tos saulės kūrėją Kristų – amžinosios šviesos šaltinį. Primindama šį stebuklą, Bažnyčia kviečia praplėšti savo dvasios aklumą, kad pamatytume, kas mums teikia gyvenimo šviesą. Ką tik girdėjome Paulius raginimą: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. Kas gi yra toji Kristaus šviesa? Tai mūsų tikėjimas.
Šiandien kiekvienas pažvelkime į savo tikėjimą. Prisiminkime pagrindinius dalykus, susijusius su mūsų tikėjimu. Katalikų Bažnyčios katekizmas tikėjimą apibrėžia labai paprastai ir suprantamai: „Tikėjimas yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai” (KBK 150). Išties, kaip paprasta ir suprantama: tikėjimas – ryšys, bendravimas su Dievu.
Kaipgi tas ryšys atsiranda? Jo niekada nebūtų, jeigu Dievas mūsų, kaip savo vaikų, nemylėtų, jeigu jis pirmas neištiestų mums savo mylinčios rankos. Tiesa, ir mūsų protas veda prie Dievo; pasak Pauliaus, Dievo „amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių” (Rom 1, 20). Tačiau žinome, kad žmogaus protas Dievą suvokia labai netobulai. Žmogui pažinti Dievą trukdo ir aistros, ir nepastovumas, ir gyvenimo rūpesčiai. Pagaliau ir žmogiškoji puikybė neleidžia žmogui pripažinti savo priklausomybės nuo Dievo. Bet Dievas, geriau negu mes patys, žino mūsų žmogiškąjį silpnumą ir mums padeda teikdamas šviesos, stiprindamas valią, trumpai tariant, teikdamas tikėjimo malonę. Negana to, Dievas savo malone mus išaukština ir įgalina būti jo vaikais. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1).
Šis tikėjimas, arba asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu, nėra aklas. Dievas, būdamas nematomas, neapčiuopiamas, nuolat rodo žmonėms savo tėvišką rūpestį ir meilę. Išrinktos tautos vaikams jis kalbėjo per Abraomą, Jokūbą, Mozę. Tačiau galutinį savo žodį tarė per savo Sūnų. Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar <…> jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1).
Bet sakykite, kodėl žmonių tikėjimas silpnas? Kodėl žmonės praranda tikėjimą, jeigu Dievas maloningas? Kartais girdime sakant: pasakyk, kas tavo draugai, aš tau pasakysiu, kas tu esi. Galima būtų pasakyti ir taip: pasakyk, koks tavo gyvenimas, aš tau pasakysiu, koks tavo tikėjimas. Dažnai žmonės didžiuojasi: aš netikintis! Kadaise lankiau bažnyčią, dabar pakeičiau savo pažiūras. Kaip norėtųsi tokiam šviesuoliui sušukti: netiesa! Ne pažiūras pakeitei, bet gyvenimą. Tu savo pažiūras pritaikei savo nedoram gyvenimui. Atgailauk, pataisyk gyvenimą – vėl sugrįš Dievas ir tikėjimas! Gyvenimas šią tiesą nuolat patvirtina: jeigu negyveni kaip reikalauja tikėjimas, būtinai pradėsi tikėti taip, kaip gyveni. Tik pradėk nepaisyti Dievo įsakymų, ir netrukus ateis diena, kai sakysi: Dievo nėra, jis jau numiręs. Bet būk tikras, kad jis bus numiręs tik tau, o tu pats liksi gyvas lavonas. Savo Kalno pamoksle Kristus pasakė: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą”. Kaip tu regėsi Dievą, jei tavo nuodėmės tau ne tik Dievą, bet ir saulę aptemdė!
Laimingas nusidėjėlis, kuris nusikaltęs atmeta ne Dievą ir jo įsakymus, bet mušasi į krūtinę ir kaip sūnus palaidūnas taria: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi” (Lk 15, 21).
Draugystė su Dievu, kaip ir kiekviena draugystė, yra palaikoma bendravimu. Reikia su Dievu nuolat bendrauti. Gavėnios metas mums teikia daug progų atnaujinti su Dievu savo ryšius ir draugystę. Velykos jau artėja, pavasaris rodo vis daugiau gyvybės ženklų. Nejaugi tik tavo širdyje bus tamsu ir šalta?
Viena sena legenda pasakoja apie Kryžiaus karuose dalyvavusį riterį. Jis pateko į labai pavojingą mūšį ir matydamas, kad jam gresia neišvengiama mirtis, pasižadėjo Dievui nuo Betliejaus bažnyčios lempelės uždegtą žvakę nunešti į savo gimtąjį miestą Kelną, kad nuo tos žvakės tėviškės bažnyčioje būtų uždegta amžinoji lempelė.
Likęs gyvas ir nesužeistas, jis skubėjo įvykdyti Dievui duotą įžadą. Nors žvakės liepsnelę daug kartų gesino vėjai ir audros, riteris vėl ją užsidegdavo ir nešė toliau, kol pasiekė tikslą. Dėkingas Dievui jis tėviškės bažnyčioje prie tabernakulio uždegė eucharistinę lempelę.
Deganti žvakė – išties gražus mūsų tikėjimo simbolis. Deja, dažnai žvarbūs vėjai nuslopina ar net visai užgesina tikėjimo liepsnelę. Gerasis Viešpatie, tu nuolat mus mokai, kad tą žvakelę galima vėl uždegti ir degančią laikyti savo širdies altoriuje. Suteik malonės, kad tai suprasčiau ir vykdyčiau.
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]