10 06 2017

Trejybės slėpinys (Švenčiausioji Trejybė)

0 komentarų

Jėzus kalbėjo Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus“. Jn 3, 16-18

Evangelijos komentaras

Šiandien Bažnyčia kviečia prisiminti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir nulenkti prieš jį galvas. Norėdami suprasti sunkiai suprantamus dalykus, ieškome pavyzdžių ar palyginimų. Pažvelkime į žmogų, kuris yra Dievo paveikslas ir panašumas. Nuostabus yra žmogus. Jis savo dvasia apima ir akims neprieinamą mikropasaulį, ir tolimiausius žvaigždynus. Žmogaus dvasios gyvenimas yra neįtikėtinai turiningas. Dažnai jo sąmonėje vyksta dialogas, tartum jame būtų ne vienas, o du asmenys. Kalbėdami apie Švenčiausiąją Trejybę mes išpažįstame Dieve esant tris asmenis. Tačiau tai ne trys dievai, bet vienas ir tas pats Dievas, esantis ir Tėve, ir Sūnuje, ir Šventojoje Dvasioje. Teologija moko, kad Tėvas, tobulai save pažindamas, gimdo Sūnų. O Tėvą ir Sūnų jungia tobula meilė, kuri reiškiasi kaip Trečiasis asmuo. Mes tikime, kad Tėvas – tai tobulai save pažįstantis Dievas, Sūnus – tas pats Dievas, tobulai Tėvo pažintas, Šventoji Dvasia – tas pats Dievas kaip pažįstančiojo Dievo ir pažintojo Dievo tarpusavio meilė.
Mūsų protas apie Švenčiausiosios Trejybės slėpinį niekada nieko nežinotų, jeigu ši tiesa nebūtų mums apreikšta. Dar Kristus nebuvo užgimęs, o šio slėpinio spindulys jau pasiekė žemę. Antai angelas apreiškia Marijai, kad ji būsianti Dievo Motina: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus” (Lk 1, 31–32). Čia pirmą kartą žmonėms atskleidžiama, kad Dievas turi amžinąjį Sūnų, kuris iš Marijos gaus savo žmogiškąją prigimtį. Kai Marija nustebusi klausia, kaip tai įvyks, nes ji nepažįstanti vyro, angelas ją suramina: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo sūnumi” (Lk 1, 35). Šiame dangaus pasiuntinio pasveikinime atsiskleidžia ne tik įsikūnijimo slėpinys, bet ir apreiškiama visa Švenčiausioji Trejybė. Kalbama apie Aukščiausiąjį, apie Aukščiausiojo Sūnų ir apie Šventąją Dvasią. Antrą kartą Švenčiausioji Trejybė žmonėms apsireiškia, kai Jėzus krikštijosi Jordano vandenyse. Evangelistas Lukas, rūpestingai tyrinėjęs Jėzaus gyvenimą, mums liudija: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’” (Lk 3, 21–22). Šiame pirmajame viešame Jėzaus pasirodyme dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė.
Skaitydami Evangeliją, randame daugybę Jėzaus posakių, liudijančių dieviškųjų asmenų skirtingumą ir jų tapačią dieviškąją prigimtį. „Aš ir Tėvas esame viena”, – kalbėjo Kristus. Kitu atveju Kristus, Pilypo paprašytas parodyti Tėvą, atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! <…> Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje?!” (Jn 14, 8–10). Apaštalams Kristus žada Šventąją Dvasią: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasią, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane” (Jn 14, 9–10). Siųsdamas apaštalus į pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19). Per visą Bažnyčios istoriją krikščionių tikėjimą lydi Švenčiausiosios Trejybės tiesa. Netgi atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios krikščionys – protestantai, stačiatikiai, anglikonai – išpažįsta šią pagrindinę tikėjimo tiesą. Visa mūsų religinė praktika glaudžiai susijusi su Trejybės pagarbinimu. Savo maldas baigiame Švenčiausiosios Trejybės šlovinimu: „Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius”. Krikštydamas kūdikį kunigas taria: „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Per savaitę mes turime vieną dieną, skirtą pagerbti Švenčiausiąją Trejybę. Tai sekmadienis. Bažnyčia savo tikinčiuosius įpareigoja sekmadieniais dalyvauti šventosiose Mišiose. Mišių liturgijoje dalyvauja ne tiktai kunigas ir tikintieji, bet ir Švenčiausioji Trejybė. Sūnus, ant altoriaus aukodamas savo auką Tėvui, ją sudabartina. Šventoji Dvasia duoną perkeičia į Kristaus kūną, o vyną – į Kristaus kraują. Sekmadienio Mišios yra mūsų tikėjimo išmėginimas. Kol gerbiame šventąsias Mišias ir jose rūpestingai dalyvaujame, mūsų tikėjimas yra gyvas ir tvirtas.
Didysis keliautojas Kristupas Kolumbas savo ilgoje kelionėje per Atlantą kiekvieną sekmadienį nuleisdavo bures bei inkarus, ir kelionė būdavo sustabdoma. Viename laive esančioje koplyčioje buvo laikomos šventosios Mišios. Atrodė, kad net laivai jautė sekmadienio rimtį ir ramiai stovėjo vandens platybėse. Dievas laimino šią kelionę – buvo atrasta Naujoji žemė. Šiandien Evangelija mums parodo pačią gražiausią Triasmenio Dievo savybę – jo beribę meilę: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. Ši meilė priskiriama Tėvui, bet ji yra bendra visiems trims asmenims. Tai ne tiktai Tėvo, bet ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios meilė. Mūsų atpirkimas yra visų Švenčiausiosios Trejybės asmenų meilės darbas. Tegul ši didinga Švenčiausiosios Trejybės šventė padeda mums suvokti savo krikščionišką būvį kaip dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės vidiniame gyvenime. Krikšto, kurį gavome Švenčiausiosios Trejybės vardu, dėka mes tapome dalininkais didžiųjų Dievo slėpinių, kuriuos kol kas tegalime priimti tik tikėjimu, o aname pasaulyje, tarsi nesibaigiančioje šventėje, patys dalyvausime Švenčiausiosios Trejybės beribėje laimėje. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!” (2 Kor 13,13).
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]