13 01 2018

Viešpaties pašaukimas (II eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: ‘Mokytojau’), kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Buvo maždaug dešimta valanda. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: Petras - „Uola“). Jn 1, 35-42
 
Evangelijos komentaras
 
Pirmųjų mokinių pašaukimo sceną Jono evangelijoje atveria Krikštytojo pakartotinas liudijimas: „Štai Dievo Avinėlis”. Krikštytojas šiuo liudijimu atkreipia savo mokinių dėmesį į ateinantį Jėzų. Viešpats į kiekvieną prabyla unikaliai ir asmeniškai. Berniukui Samueliui pažinti jį šaukiantį Viešpaties žodį padėjo kunigo Elio patirtis. Kito sekmadienio Morkaus evangelijos skaitinyje vaizduojamas pirmųjų mokinių Simono ir Andriejaus, Jokūbo ir Jono pašaukimas prie Genezareto ežero. Ten mokiniai paklūsta vieninteliam Jėzaus kvietimo žodžiui. Evangelistas Jonas išryškina tų mokinių užkalbinimo aplinkybes. Pirmiausia vaizduojama nedrąsi pažintis: Andriejus ir kitas Jono mokinys nusekė paskui Jėzų, „pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį”. Atmintyje išlikusi ir evangelisto užrašyta valanda liudija susitikimo įspūdį. Evangelistas Jonas protokoliškai neaprašo pirmųjų pokalbių su Jėzumi. Viena aišku, po pirmojo susitikimo jie įsitikino: „Radome Mesiją!” Ką reiškė ši sąvoka Jono mokiniams?
Pats Krikštytojas negalėjo vienareikšmiškai nupasakoti išpranašautojo Mesijo bruožų. Jo skelbime vyravo ateisiančio Karaliaus ir Teisėjo motyvai. Krikštytojas, pristatydamas ateinantį Jėzų kaip Dievo Avinėlį, nurodo Izaijo pranašystės 53-iąjį skyrių, kur kalbama apie vedamą pjauti ėriuką ir žmonių negalias prisiėmusį Viešpaties Tarną. Išgirdę Iš Jono šį liudijimą, nors jo iki galo nesuvokdami, mokiniai „nuėjo paskui Jėzų”. Pranašystė apie Avinėlį mokiniams galutinai paaiškėjo tik po Jėzaus prisikėlimo. Pirmieji mokiniai skleidžia sensacingą žinią tarp savo bičiulių ir artimųjų. Jie tiesiog sužadina jų smalsumą ir atveda pas Jėzų, kad galėtų įsitikinti.
Į Simoną Jėzus kreipiasi jau kitaip – tiesiai ir ryžtingai: „Vadinsies Kefas”. Jau per pirmą susitikimą Simonui duodamas naujas vardas: Petras – Uola. Evangelistas tuo pabrėžia, jog Petro pašaukimas nereiškia kokių nors jo nuopelnų, tai tiesiog laisvas Jėzaus pasirinkimas. Pavadinti žmogų Uola, tai yra absoliučiai patikimu, ant kurio galima statyti namus (plg. Mt 16, 18), reiškia didžiulį įpareigojimą, nepakeliamą vien žmogiškomis jėgomis, nepaaiškinamą charakterio bruožais. Jėzaus kreipinyje taip pat kaip Jono liudijime apie Avinėlį galima įžvelgti pranašystę, atsiskleisiančią kur kas vėliau.
Simono gyvenimo epizodai liudija priešingus dalykus: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis” (Lk 5, 8). Petras yra karštuolis, linkęs švaistytis kalaviju. Jo tvirtumas dingsta atėjus rimtiems išbandymams: „Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?” (Mk 14, 37). Petras pakartotinai išsigina Jėzaus: „Aš nepažįstu šito žmogaus”. Taigi savo būdu Simonas yra kažkas kita, tik ne Uola. Pakrikštijęs pirmuosius pagonis jis vėliau bando apsimesti to nedaręs ir ieško kompromisų (plg. Apd 10, 44; 11, 1; Gal 2, 11). Tačiau Jėzus savo karalystę stato ne ant žmogiškųjų gebėjimų, skvarbaus proto, gero charakterio, asmeninio šventumo. Viešpaties statybai pašaukiami žmonės tokie, kokie jie yra.
Antrajame skaitinyje kalbama apie kūno kalbą, kurią privalo suprasti Viešpaties pašauktieji. Bažnyčios mokymas apie lytinį skaistumą dažnai ir pašaipiai kritikuojamas, ypač žiniasklaidoje. Kartais atrodo, kad žmonės, gerbiantys santuokinę ištikimybę, nepritariantys iškrypėliškiems polinkiams, lytiniam palaidumui, sudaro veikiau išimtį šiandienos visuomenėje. Moralinėms riboms naikinti pasitelkiami įvairiausi argumentai.
Skaitytas fragmentas iš apaštalo Pauliaus Laiško korintiečiams leidžia numanyti, jog anuomet Korinto bažnyčioje taip pat buvo paplitusių klaidingos argumentacijos pavyzdžių, kuriais grįstas lytinis palaidumas. Apaštalas rašo pamokymus krikščionims, gyvenantiems ypač palaidumu garsėjusiame uostamiestyje. Valgio ir pilvo įvaizdis nurodo teisėtus prigimtinius instinktus. Pajutęs alkį žmogus ima maistą ir valgo, tuo numalšindamas šį jausmą. Atrodytų, jog „seksualinio alkio” atveju būtų protinga elgtis panašiai. Tokia galvosena galėjo atrodyti labai natūrali mieste, kur gyveno tūkstančiai sakralinių prostitučių. Tačiau apaštalas Paulius atskleidžia bendruomenei jų nesupratimą. Maisto alkis yra visiškai skirtingos plotmės dalykas negu lytinis bendravimas. Valgymas ar susilaikymas nuo maisto neturi esminės įtakos žmogaus būklei po prisikėlimo, taigi amžinybei. Tačiau kūnas, kuriuo žmogus naudojasi, išreikšdamas dvasinį bendravimą, nėra vien tik organų rinkinys. Žmogaus likimą nulemia tai, kaip jis elgiasi su savo kūnu. Apaštalas atkreipia pakrikštytųjų korintiečių dėmesį į tai, jog jie priklauso Kristaus kūnui. Seksualinis aktas su kekše sutepa ne tik paleistuvaujančiojo kūną, bet visą Kristaus kūną. Apaštalų katechezėje labai stipriai pabrėžiamas įsijungimas į Kristaus kūną per krikštą. Apaštalas primena Korinto krikščionims, jog kadaise jie buvo savo būklės vergai. Didžiulė kaina, kuria jie buvo išpirkti, yra Išganytojo Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus. Krikščionio kūnas per krikštą tampa šventovė, kurioje gyvena Dievas. Todėl pakrikštyto žmogaus kūnas yra ne jo nuosavybė, o Šventosios Dvasios šventovė.
© „Bažnyčios žinios“
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]