01 12 2017

Advento praeitis ir dabartis

0 komentarų
Laiko tėkmėje išsidėsto tiek kasdienybė su savo nuoseklumu, tiek vienkarčiai įvykiai, kurie daugiau nebepasikartoja. Žmogus patiria, kad laikas taip pat turi savo ciklus. Yra metų laikai, mėnesiai, yra dienos ir metai. Laiko beveik neįmanoma išreikšti sąvokomis bei apibrėžimais, tačiau jį giliai suvokiame savo patirtimi.
Adventu pradėdami naujus liturginius metus, esame kviečiami stabtelėti ties praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. Ateitis irgi nėra vien tik tai, kas dar bus: ji kuriama čia ir dabar. Advento laikotarpis, atveriantis naują metų trukmės ciklą, kviečia ne tik gyventi šia diena, bet ir prisiminti praeitį bei atsiverti ateičiai.
 
„Dievo Žodis savo noru nuolatos gimsta dvasia tiems, kurie jo trokšta“
 
Šiais žodžiais Maksimas Išpažinėjas paaiškina, kaip Jėzaus gimimas tarytum pasikartoja kiekvieno žmogaus gyvenime visais laikais. Dievo Žodžio troškimui sužadinti yra skirtas advento laikas.
Adventas, pats būdamas atskiras liturginis laikas, taip pat yra didesnio laikotarpio, kurį galėtume pavadinti „Viešpaties Įsikūnijimo, arba Apsireiškimo“ laiku, dalis. Į jį įeina laukimas (adventas), gimimas (Kalėdos) ir pirmieji vieši Dievo Sūnaus apsireiškimai (Epifanija).
Ankstyvoji Bažnyčia turėjo tik vieną šventę – Velykas; toji šventė jau nuo pat pradžių būdavo minima kas savaitę, o nuo II a. – ir ypatingu paminėjimu kartą per metus. Nuo IV a. Vakaruose pradėtos švęsti ir Viešpaties Įsikūnijimo, o Rytuose – Apsireiškimo šventės. Šalia Velykų, Jėzaus gimimo paminėjimas ėmė reikšti antrąjį metų ciklo polių, o kadangi Kristus yra „naujasis Adomas“ (atpirktųjų bendrijos – Dievo tautos – Pirmgimis ir Galva), tai Jo kryžius yra naujasis Gyvybės medis: „nuodėmės medžiu nugalėjusį suvedžiotoją atpirkimo medžiu nugalėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (Kristaus kančios Mišių prefacija). Tad toji per Kalėdas ir šiandien puošiama eglė visų pirma yra rojaus Gyvybės medžio simbolis. Kaip matome, Įsikūnijimo laikotarpio analogija su Velykomis lydi šį ciklą nuo pat pradžių. Dievo Sūnaus žemiškasis gimimas buvo švenčiamas kaip savotiškas įvadas į jo auką ant kryžiaus ir prisikėlimą.
Po Efezo susirinkimo 431 m. pripažinus Marijai Dievo Gimdytojos titulą (Theotokos), Romoje, ant Eskvilino kalvos, buvo pastatyta pirmoji Vakaruose jai skirta Švč. Marijos Didžioji bazilika. Plūstant piligrimams ir norint imituoti Betliejaus kalėdinę liturgiją, VI a. prie jos įrengta Prakartėlės koplyčia, kuri greitai tapo populiari. Šiam papročiui palaipsniui išplitus, ir šiandien mūsų bažnyčiose bei namuose įrengiame Kalėdų prakartėles. Švč. Marijos bazilikoje, Betliejaus pavyzdžiu, imta švęsti Kalėdų nakties Mišias, kurias šiandien vadiname „Piemenėlių Mišiomis“, kadangi pasak evangelijų, pirmieji gimusį Jėzų aplankė laukuose nakvoję piemenys (žr. Lk 2, 8–16).
Advento pradmenys randami IV a. pab.–V a. pr. Ispanijoje ir Galijoje. Ten per Epifaniją katechumenams buvo teikiamas Krikštas, todėl prieš tai turėjo būti atliekamas 21 dienos trukmės pasiruošimo laikotarpis, nes jau seniausi bažnytiniai dokumentai liudija, jog Krikštui, be kita ko, buvo ruošiamasi ir pasninku, prie kurio prisidėdavo ir jau pakrikštyti bendruomenės nariai. Ėmus krikštyti kūdikius, suaugusiųjų katechumenatas V a. nunyko, ir pasiruošimo laikotarpis įgijo atgailos pobūdį bei imtas vadinti „Šv. Martyno gavėnia“, kadangi prasidėdavo per Šv. Martyno šventę, lapkričio 11 d. Šiuo laikotarpiu iš advento sekmadienio Mišių, gavėnios pavyzdžiu, išnyko Garbės himnas ir imta akcentuoti labiau asketinį pasiruošimą. Laikotarpio trukmė iš pradžių buvo šešios savaitės, tačiau Romos popiežiškoje liturgijoje jis tęsėsi keturias savaites. Tik XII–XIII a. galutinai nuspręsta bendrai laikytis keturių savaičių trukmės. Beje, šv. Ambraziejaus rito (Vakarų Bažnyčios ritas, kurio laikomasi beveik visoje Milano arkivyskupijoje ir kai kur kitur) liturginiai metai ir šiandien yra išlaikę šešių savaičių Advento laikotarpį. Įdomu, kad viduramžiais pirmąjį advento sekmadienį būdavo skaitoma Evangelijos ištrauka apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę – ta pati, kuri pradeda Didžiąją savaitę prieš Velykas – tuo išreiškiant visą Jėzaus pirmojo atėjimo slėpinį: jame išsipildo didysis Išrinktosios tautos laukimas, o taip pat išsipildys ir Bažnyčios viltis, kuri dabar laukia garbingo Kristaus sugrįžimo, nes Viešpats ateina pas savo tautą nusižeminęs, ir kartu garbingas; kaip tarnas, bet ir kaip karalius; kaip žmogus, bet ir kaip Dievas.
 
„Viešpats ateina su didžia galybe, jį išvys visi žmonės“
 
Tai pirmojo advento sekmadienio Valandų liturgijos žodžiai, duodantys toną visam advento metui. Iš pradžių lotyniškas posakis Adventus Domini reiškė pačią Gimimo šventę, o ne pasirengimo jai laikotarpį. Šiandien advento laikotarpis turi trejopą, jau pradžioje minėtą, prasmę: praeities įvykių atminimą, jų suaktualinimą dabartyje bei žvilgsnį į ateitį, į „paskutiniuosius dalykus“. Advento gyvavimo pradžioje liturginiai metai prasidėdavo Kalėdomis, tad adventas buvo paskutinysis metų periodas. Natūralu, kad jo teologinis turinys, baigiantis metams, buvo antrojo Kristaus atėjimo laikų pabaigoje apmąstymas. Paskutinėmis savaitėmis prieš Kristaus gimimo šventę taip pat buvo mąstoma apie Išganytojo laukimą Izraelio tautoje – laiką „prieš Kristų“. Senojo Testamento pranašų ilgėjimasis Išganytojo laikų buvo medituojamas rengiantis švęsti Jo atėjimą.
Kadangi Bažnyčios laikas tęsiasi tarp Kristaus gimimo kūne ir Jo antrojo atėjimo, todėl per adventą mes apmąstome taip pat ir savo būtį, belaukiant laikų pabaigos. Visi šie trys aspektai yra būdingi ir mūsų dienų adventui. Kadangi šis laikotarpis išreiškia visą išganymo istoriją nuo pat jos seniausių pirmavaizdžių iki paskutiniųjų dalykų laikų pabaigoje, tai mes per keturias advento savaites turime galimybę medituoti visą Dievo planą žmonijai. Advento prasmę gražiai apibendrina šv. Mišių II advento prefacija: „Visi pranašai apie jį pranašavo, Mergelė Motina su neapsakoma meile jo laukė, Jonas Krikštytojas jį ateisiantį skelbė, atėjusį parodė. Dabar su džiugia viltimi mes laukiame jo gimimo šventės, kad, vėl atėjęs, mus rastų maldingai budinčius ir džiaugsmingai jam teikiančius šlovę.“
 
Kaip išgyventi adventą mūsų laikais?
 
Visų pirma dera pasiryžti nebeverkšlenti dėl to, kad Kalėdos ir adventas tapo komercializuoti, ir laukimas prarado savo tikrąją prasmę, nes tokios dejonės jau tapo  banalesnės už lėkštas kalėdines dainas, skambančias prekybos centruose. Net ir tokiomis sąlygomis įmanoma išgyventi tikrą laukimą ir tikrą šventę.
Visų pirma, ką dera daryti, tai dalyvauti šv. Mišiose kiekvieną sekmadienį. Tokiu būdu bendruomenėje skaitomas Dievo Žodis mus lydės, ir galėsime nukeliauti tikrą laukimo kelią, apmąstydami bei liturgiškai švęsdami dieviškąjį išganymo planą. Pirmąjį advento sekmadienį girdėsime Evangelijos skaitinį apie Viešpaties atėjimą laikų pabaigoje. Antrasiss sekmadienis sujungs du laukimus: Jonas Krikštytojas mus ragins būti pasirengusius sutikti ateisiantį Išganytoją, kaip ragino savo laikų žmones. Tokiu būdu Jonas savo pamokslavimu nuties tiltą tarp praeities įvykių, mūsų dabarties ir ateities, kurios laukiame. Trečiąjį sekmadienį išgirsime Jono Krikštytojo klausimą Jėzui, ar Jis esąs žadėtasis Mesijas, atėjęs pas savo žmones, ir būsime raginami džiūgauti, nes Jėzus iš tiesų yra pasaulio Išganytojas. Ketvirtasiss sekmadienis pagal seną tradiciją yra marijinio pobūdžio ir skirtas švęsti Dievo pažado žmonėms išsipildymą Jėzaus gimimu iš Marijos.
Advento sekmadienų ir šiokiadienių skaitiniuose sutiksime „Advento žmones“, kurie laukė ir skelbė ateisiantį Išganytoją: pranašus, Joną Krikštytoją, Jėzaus žemiškąjį globėją Juozapą. Adventas taip pat yra pats intensyviausias marijinis liturginis laikas: Dievo Gimdytojos asmuo čia ypač svarbus, nes ji geriau už visus savo sieloje bei kūne išgyveno laukimo laiką. Ypač antrojoje advento dalyje Marija tampa labai reikšminga: skaitomos Evangelijos ištraukos apie apreiškimą Marijai, apsilankymą pas Elzbietą, nuskamba Marijos Magnificat (kai gruodžio 22 d. būna šiokiadienis). Taip pat Mišių Pradžios maldos yra marijinio pobūdžio. Mergelės Marijos svarbą advente paliudija ir jos Nekaltojo Prasidėjimo šventė (gruodžio 8 d.) bei liaudiškojo pamaldumo praktikos – sekmadienių rytais dažnoje bažnyčioje giedamos Švč. Mergelės Marijos Valandos bei ankstyvųjų Mišių metu deginama viena didesnė ir ryškesnė žvakė, kartais perrišta mėlynu ar baltu kaspinu, simbolizuojanti Mergelę Mariją.
Dera įsiklausyti ir į giesmių tekstus, kurios giedamos liturgijoje advento metu. Jos – pilnos šviesaus ir ramaus ilgesio, laukimo, sužadinančios mumyse vidines nuostatas, atitinkančias liturginį laiką ir jo prasmę.
Neseniai pasirodęs Dievo tautos liturginių valandų I tomo vertimas į lietuvių kalbą taip pat gali didžiai pasitarnauti mūsų adventiškam dvasingumui. Valandų liturgija įvairiomis dienos valandomis tęsia garbinimą ir padėką, išganymo slėpinių minėjimą, maldavimus ir dangiškosios garbės pajautą, patiriamus per Eucharistinę auką. Todėl patartina šia Bažnyčios malda melstis ir pasauliečiams.
Galiausiai dera nepamiršti, kad mūsų dvasingumas turi rasti savo išraišką ir kasdieniame gyvenime. Tai, ką švenčiame liturgijoje, turime perteikti mūsų santykiams su kitais, kad ne tik žodžiais, bet ir darbais taptume labiau pasirengę pasitikti ateinantį Viešpatį. Per Pirmąjį advento sekmadienį meldžiamės: „Duok, Visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų“. Tad yra ne tik sveikintinas, bet ir būtinas mūsų pasiryžimas advento metu skatinti ir įgyvendinti teisingumą, dėmesingai bei rūpestingai atsigręžti į šalia esančiuosius.
Taigi, adventas, kaip matėme, yra Viešpaties įsikūnijimo slėpinio šventimo dalis, turinti ryšį ir su Jo sugrįžimo laikų pabaigoje laukimu. Pirmasis Kristaus atėjimas pradėjo tai, ką antrasis atbaigs ir įvykdys. Taip pat turime atminti, kad adventas nėra tik pasirengimas švęsti Jėzaus gimimo metinį paminėjimą, bet įžanga į mūsų atpirkimo slėpinį, kuris aukščiausią tašką pasieks Velykų tridienyje.
 
Kun. Kęstutis Palikša
Bernardinai.lt
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]