20 03 2017

Atleidimo mokykla

0 komentarų

[ A+ ] /[ A- ]

>
Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.“ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 9-15).
 
Ar reikia atleisti šeimoje? Ar tikrai bus sunku, jei nejausime skirtumo tarp žiaurios gatvės, godaus kapitalisto, bejausmio valdininko ir šeimyniškių namuose? Dėl ko atleisti namuose saviems, šeimos nariams, būtina labiau, nei kitiems? Kaip atpažinti atleidimo prašymo ženklus? Ar reikia atleidimo prašyti, atsiprašyti ir išprašyti? Ar reikia to mokyti ir mokytis per visas gyvas kartas šeimoje labiau, nei kitur? Į šį tuntą klausimų, jei kalbame apie šeimą, tinka vienas atsakymas: taip ir daug kartų labiau taip!
Atleidimo, gailestingumo, atitaisymo ir atsiprašymo šaukiasi visi žodžiai, mintys ir veiksmai, kuriais kitą pažeminame, išduodame, įžeidžiame, nuskriaudžiame. Smulkmenose tai apibūdina žodžiai „nemandagiai“, „negražiai“, „nelabai“. Dideliuose dalykuose tai jau pasakytina kaip „labai“, „smarkiai“, „žiauriai“, „nedorai“. Kaip medžiaginių dalykų atžvilgiu galioja taisyklė, jog „daiktas visada šaukiasi savininko“ ir pavogus visada yra pareiga atsilyginti ar grąžinti savininkui, taip ir moralinių vertybių atžvilgiu visada atsiranda pareiga kitam padarytą neteisybę, skriaudą, įžeidimą atitaisyti, nebent kaltę dovanotų.
Psichologiniu požiūriu nusikaltimas kitam kartais lengviau atleidžiamas, nei užmirštamas. Neretai kai kurias išdavystės, neištikimybės, įžeidimo kaltes įmanoma atleisti, dovanoti, tačiau užmiršti – ne! Ne veltui ir maldavimuose prašome, kad Dievas ne tik atleistų mūsų nuodėmes, kaltybes dovanotų, bet ir jas užmirštų. Jei sakoma, kad mažutėlių angelai visada regi Dievo veidą, tai tuo labiau verta žinoti, jog jų akyse daromos piktybės, nešvankybės, smurtavimai, melas ar įžeidinėjimai daug labiau įsimenami, sunkiau išdildomi ir virsta didesnėmis nuoskaudomis.
O kodėl taip svarbu atsiprašyti ir atleisti šeimoje, namų aplinkoje? Pirmiausia todėl, kad šeimos ryšiai yra svarbiausi žmogaus gyvenime ir joje susitikimas vienų su kitais, laiminamas Dievo, virsta ne tik kraujo giminyste, bet ir dvasios, tikėjimo, kultūros vienybe. Tik taip atsiskleidžia ir įgyvendinama Kūrėjo mintis: „negera žmogui būti vienam“ (Per 2, 18). Nusikalsdami vieni kitiems, mes atitolstame, skandiname kitą nuoskaudos vienatvėje ir patys skęstame sąžinę graužiančioje kaltės vienatvėje. Gal dėl to kai kurių šeimų susitikimai taip paskęsta alkoholyje, kad dingsta paskutiniai žmogiškumo trupiniai ir blaivinamasi su dar didesnėmis kaltėmis ir nuoskaudomis?
Tylia atgailos ašara prašykime vieni kitų atleidimo, dažnai atsiprašykime, o atitaisydami kaltę tapkime verti dovanojimo malonės iš žmogaus pusės, tada su viltimi išprašysime Dievą, kad „užmirštų mūsų kaltybes“. Kiekvienas būkime gailestingas, kad ir Dievas būtų mums gailestingas, nes Jo akyse tik gailestingi laimės gailestingumą (plg. Mt 5, 7). Mokykimės atleisti, dovanoti vis iš naujo, kantriai, kūrybingai, su viltimi ir džiaugsmu širdyje taip, kad ir vaikai išmoktų, kitas kartas galėtų pamokyti „naminio“, „šeimyninio“ gailestingumo. Tada daugybės prevencinių ir pagalbinių tarnybų darbuotojai galės ramiai džiaugtis savo šeimose, užuot puldinėję per įniršio minutes ginti skriaudžiamų vaikų, moterų, senelių ar vieni kitus puolančių įsisiautėjusių jaunuolių.
Nuo ko pradedama ši mokykla? Nuo sąžinės patikrinimo, apžvalgos. Kuo baigiama? Kaltės prisipažinimu, atsiprašymu, atleidimu, atsiteisimu, susitaikinimu,- pradedant pačiais mažiausiais, baigiant Dievu. Taip Dievo ramybė ateis į jūsų namus ir sielas.
kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC
Šaltinis: „Atleidimo mokykla” Artuma, 2 (313), 2016, p. 10.
>
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]