31 10 2017

Dangaus ir žemės solidarumas (Visi Šventieji)

0 komentarų
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo:jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“. Mt 5, 1-12
 
Evangelijos komentaras
 
Romos Katalikų Bažnyčia švenčia Visų Šventųjų iškilmę nuo IX a. (Rytų Bažnyčia nuo IV a.). Žinomi keliolikos tūkstančių šventųjų vardai, keli šimtai šventųjų paminimi per Mišias. Milijonai keliaujančios Bažnyčios tikinčiųjų vienijasi su jau pasiekusiais tobulumą šlovingaisiais jos nariais, dėkodami Dievui už paliktą amžinosios šviesybės ženklą, minėdami jų nuopelnus ir su pasitikėjimu prašydami jų užtarimo. Ši diena yra šiapusybę ir anapusybę vienijanti Dievo karalystės vaikų šeimos šventė.
Bažnyčia tiki, kad mirtimi mūsų gyvenimas nesibaigia, o tik pasikeičia – danguje laukia amžinoji buveinė. Šis tikėjimas palengvina liūdesį atsisveikinant su brangiais mirusiaisiais. Jau ankstyvojoje Bažnyčioje pradėta gerbti kankinius, tikint, jog pasiekusieji išganymo pilnatvę užtaria gyvuosius dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Tai nesumenkina Kristaus kaip vienintelio Tarpininko  pas Tėvą vaidmens. Šventasis Tomas Akvinietis įžvelgė šventųjų tarpininkavime parengiantį ir pasitarnaujantį veikimą, padedantį žmogaus ryšiui su Dievu. Jis aiškino, kad šventųjų užtarimas negali būti priešingas Dievo valiai: jie meldžia to, ką Viešpats per jų užtarimą nori matyti esant nuveiktą.
Taip suprantamas šventųjų tarpininkavimas netampa nereikšmingas. Nesuskaitomos daugybės maldautojų maldų išklausymas patvirtina žemiškojo gyvenimo solidarumą. Savo užtarimu mus nepaliaujamai lydi šventieji globėjai, kurių garbei esame pakrikštyti, parapijų, vyskupijų, miestų, profesijų bei amatų globėjai, visų pirma šventųjų karalienė ir galingiausioji užtarėja Švenčiausioji Mergelė Marija.
Didžiosios liturginių metų šventės ne tik primena svarbiausius išganymo įvykius ir didžiąsias išganymo istorijos figūras. Kiekviena šventė teikia progą susimąstyti ir kelia klausimus. Ar mokame vertinti ir branginti tai, kad krikštu buvome patikėti ypatingai šventojo globėjo globai? Ar dažnai malda bendraujame su juo? Ar vadovaujamės to šventojo gyvenimo pavyzdžiu? Turime tolydžio vis geriau suvokti tikrąją šventųjų gerbimo prasmę. Svarbiausias šventųjų gerbimo tikslas yra Dievo pašlovinimas. Taip sakoma baigiamojoje Mišių maldoje: Dieve, Tu vienas esi šventas; minėdami šventuosius teikiame garbę Tau. Kita garbinimo prasmė yra padėka už garbingus tikėjimo liudytojus, už jų meilę, uolų tarnavimą Dievui ir žmonėms, už jų užtarimą pas visokio gėrio Davėją. Pagarba šventiesiems turi mums priminti, jog šie vyrai ir moterys nori būti mums kelrodžiais Kristaus sekimo kelyje, kurį kadaise apaštalas Paulius nurodė tesalonikiečiams: „Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3).
Vatikano II Susirinkimo Konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium rašoma apie visuotinį pašaukimą į šventumą: „Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami ir klusnūs Tėvo balsui, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais” (LG, 41). Šventieji nenori būti tik „degalų papildymo stotelėmis”, kuriose semtumės užuojautos ir užtarimo. Jie nori žadinti mūsų valią siekti krikščioniškojo tobulumo ir savo užtarimu padeda tai pasiekti. Šiandienos evangeliniuose palaiminimuose nurodomos nuostatos yra tikrosios stotelės kelyje į tikslą.
Žvelgdami į dangaus garbėje džiūgaujantį šventųjų būrį, stiprėjame viltimi, tikėdamiesi gauti Kristaus pažadėtą amžinojo gyvenimo vainiką. Jėzus žadina mumyse tikrosios Tėvynės ir nepraeinančių gėrybių ilgesį. Kankinys vyskupas Ignotas Antiochietis rašė: „Kai ten pateksiu, pagaliau tapsiu tikru žmogumi”. Krikščionis žino, kad šioje žemėje neturi išliekančios buveinės. Mirtis yra vartai į nesibaigiančią laimę ir ramybę. Visų Šventųjų šventė didina mūsų viltį bei pasitikėjimą, stiprina mūsų tikėjimą prisikėlimu. Vėlinių dieną prisimename brolius ir seseris, anksčiau už mus baigusius tikėjimo kelionę. Solidarumo ženklan skiriame jiems savo maldas. Mūsų liūdesį malšina viltis vėl susitikti.
 
Meldžiame Dievo, kad gyventume ir pasitiktume mirtį būdami Dievo malonėje ir priklausytume išrinktųjų būriui. Tik Viešpaties svarstyklės atseikės nuopelnus ir atgailos ašaras.
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]