13 02 2018

Dulkė esi ir į dulkes pavirsi (Gavėnia)

0 komentarų
Gavėnią pradedame Pelene. Tai pasninko ir maldos diena. Joje šventinami  pelenai. Jie beriami tikintiesiems ant galvų, primena žemiškos žmogaus kilmės pradžią ir pabaigą.
Pelenų dienos liturgijoje išskirtini trys momentai: pelenų šventinimas ir bėrimas ant galvų, fizinio gyvenimo neišvengiamos pabaigos priminimas, kryžiaus ženklo darymas barstant pelenus ant palenktos galvos.
 
1. Pelenai barstomi ant galvos kaip atgailos ženklas. Anot Senojo Testamento, darydami atgailą, žydai pasibarstydavo galvą pelenais ir apsivilkdavo ašutine.
Pelenų užsibėrimas ant galvos (kaip Senajame Testamente , taip ir Katalikų Bažnyčios liturgijoje) yra nusižeminimo ženklas. Žmogus šiuo būdu išreiškia savo prisipažinimą, jog Dievo akivaizdoje jis yra vien dulkė, vien pelenai. Toks prisistatymas Dievo akivaizdoje yra tikros atgailos pradžia. Kaip puikybė yra pradžia visokio pikto (Ekl 10,15), taip nusižeminimas yra grįžimo prie Dievo pradžia, kas vyksta per atgailą. Lenkiant galvą, kad kunigas užpiltų pelenų, kiekvienas tuo pačiu lenkiasi prieš Dievą, išpažindamas savo ne­ver­tumą ir atsiduodamas Viešpaties gailestingumui.
Apaštalas Petras stebuklingos žvejonės akivaizdoje puolė Mokytojui į kojas ir sakė: „Atsitrauk, Vieš­pa­­tie, nuo manęs, nes esu žmogus nusidėjėlis“ (Lk 5,8). Panašiai ir mes, pasilenkę, kad kunigas užpiltų pe­le­nų ant galvos, su tikru nuolankumu turėtume kartoti: „Neatstumk manęs, Viešpatie, nes esu vargšas nusi­dė­jė­lis ir be tavęs turėčiau žūti!“
 
2. Žodžiai, kuriuos taria kunigas, berdamas pelenus ant galvos( „Atsimink, kad dulkė esi ir į dulkę pa­virsi“), primena mums, kokia yra žemiško gyvenimo esmė ir kūniškos prigimties vertė. Privalome atsimin­ti, kad visa šiame pasaulyje praeina, nyksta, į dulkes virsta. Įspūdingai įspėjantys yra šv. Pauliaus žodžiai: „Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Pravartu yra, kad tie, kurie vedę, laikytųsi tartum būtų nevedę, kurie verkia, lyg neverktų, kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų; kurie perka, tartum neįsigytų, ir kurie yra užsiėmę pasaulio reikalais, lyg nebūtų užsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina“ ( 1Kol 7,29).
Žmogus savo fizine prigimtimi yra it aidas: pasigirsta ir nuaidi; it rūkas: pakyla ir išblėsta; it žiedas: pražysta ir nuvysta; iš žemės paimtas į žemės dulkes ir pavirsta.
 
3. Kryžiaus ženklas, kurį kunigas daro pildamas pelenus ant galvos, rodo pozityvią prasmę. Juk atgaila veda ne į savęs neigimą, ne į nykimą, bet į kovą ir pergalę prieš pikta, į atsinaujinimą ir stiprėjimą gerame. Kris­tus, mirdamas ant kryžiaus, ne pralaimėjo, o laimėjo. Savo auka jis įvykdė atpirkimą ir išlaisvino nusidė­jėlį žmogų iš piktojo vergijos. Jei pagonims kryžius buvo paniekos ir mirties ženklas, tai krikščionims yra garbės ir gyvybės simbolis. Atgaila daroma Kristaus kryžiaus vardan, leidžia įsijungti į Kristaus atpirkimo auką ir tuo pačiu liudija mumyse  sielos prieš kūną pergalę, dvasios – prieš medžiagą. Taip suteikia mums galimybę atsinaujinti ir augti Kristuje, kol, kaip rašo šv. Paulius, „visi pasieksime tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, vyrišką subrendimą ir tokį amžiaus subrendimą, kuris atitinka Kristaus pilnatvę“ (Fil 4, 13).
 
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]