14 08 2017

Sveika, Karaliene (Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų)

0 komentarų

Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ši garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.  Lk 1, 39–56

Evangelijos komentaras

Jokia kita šventė taip gyvai neprimena Marijos – mūsų Tarpininkės – vaidmens, kaip jos Paėmimas į dangų. Šiandien prisimename, kad ji yra danguje, kad ji galingiausiojo pasaulio Karaliaus Motina. Ar šis karalius galėtų neišgirsti, kai to prašo šalia jo esanti Motina? Atsiverskime Jono evangeliją, kur pasakojama apie vyno padauginimo stebuklą. Pirmoji pastebėjo, kad jaunavedžiams pritrūko vyno, – Jėzaus Motina: „Jie nebeturi vyno”. Štai čia visu grožiu atsiskleidžia Marijos kaip tarpininkės vaidmuo. Vyno padauginimas tarsi neįeina į Kristaus stebuklų planą. „Dar neatėjo mano valanda”, – atsakė Jėzus. Tačiau Marija jau nujaučia savo kaip tarpininkės galią ir su pasitikėjimu sako tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps”. Štai čia ir įvyksta tai, ko nebūtų įvykę be Marijos tarpininkavimo, nes Jėzaus valanda dar nebuvo atėjusi. Marijos pasitikėjimas tarsi priverčia Jėzų. Marijai užteko pažvelgti Jėzui į akis ir ji suprato, kad bus išklausyta. Seka nuostabus permainymo stebuklas. Ar ne šis stebuklas paskatino šv. Bernardą kupinais pasitikėjimo žodžiais kreiptis į Mariją: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas”.
Nuo to laiko, kai per Marijos tarpininkavimą Jėzus parodė malonę Galilėjos Kanos jaunavedžiams, prabėgo jau 20 amžių. Tačiau žmonių pasitikėjimas didžiąja tarpininke nėra sumažėjęs. Švęsdami šią šventę prašykime savo rūpestingąją Tarpininkę, kad mums niekada nepritrūktų vyno. Juk mums visiems jo taip stinga! Ne vynuogių vyno, sauso ar putojančio, bet to, kuris sielos troškulį malšina, kuris žmogaus dvasią atgaivina. Dievo meilės vyno – štai ko mums labiausiai stinga! Iš kur mūsų gyvenime tiek daug savimeilės, pykčio neapykantos? Poetas Just. Marcinkevičius mūsų laikų žmogų vadina kirminu, kurs ne į viršų kyla, o žeme raitosi ir šliaužia. Kada gi žmogus kaip kirminas žeme šliaužia? Ar ne tada, kai per savimeilę nemato nei Dievo, nei artimo? Vyno padauginimo stebuklas – tai mums padrąsinimas: mes neliksime be meilės vyno, jeigu laiku suvoksime, kad mums jo trūksta, jeigu laiku savo akis pakelsime į dangų ir prisiminsime, kad tenai turime Motiną. Jono evangelijoje aprašytame įvykyje randame svarbius Marijos žodžius. Vestuvių rengėjams Marija pasakė: „Darykite, ką tik jis jums lieps”. Ar gali būti krikščioniui geresnis patarimas, kaip vykdyti tai, ką nurodo Jėzus? Kristus mums nekalba tiesiogiai, bet mes turime Šventąjį Raštą, Bažnyčią, sąžinę, vyresniuosius. Per juos mums kalba Kristus, tai yra jo paliepimai.
Tenai buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams. Jėzus jiems paliepė: „Pripildykite indus vandens”. Jie pripylė sklidinus. Vanduo – tai mūsų žmogiškosios pastangos. Tai mūsų darbai, mūsų nuopelnai. Mūsų reikalas parūpinti vandens. Dievas tą vandenį pavers geriausiu vynu, jeigu tik leisime jam veikti. Prisiminkime vieną Šventosios istorijos pasakojimą. Abraomas nutarė apvesdinti savo mylimą sūnų Izaoką. Jis pasiuntė tarną į savo gimtinę, kad iš ten atvestų sūnui nuotaką. Tarnas nuvyko į Nahoro miestą. Mieste, sustojęs prie šulinio, nutarė pailsėti. Tuo metu atėjo gražioji Rebeka semtis vandens. Abraomo tarnas paprašė atsigerti. Mergaitė mielai patarnavo, savo ąsočiu pasėmė tarnui vandens. Kai šis atsigėrė, ji maloniai pasiūlė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų”. Šis gražus mergaitės poelgis buvo tarsi ženklas, kad ji bus gera žmona ir motina. Mergaitė pavargusiam keleiviui davė daugiau, negu tas prašė. Bažnyčios tėvams šis Rebekos poelgis yra Marijos maloningumo įvaizdis. Ji ne tiktai išgirsta mūsų maldavimus, bet visuomet duoda daugiau negu prašome.
Paimta į dangų Marija tapo dangaus ir žemės karalienė. Prisiminkime šiandien seną, tikinčiųjų lūpomis kartojamą himną: „Sveika, Karaliene, gailestingoji Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika! Tavęs šaukiamės ištremtieji Ievos vaikai, Tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje…” Šis himnas parašytas maždaug prieš 1000 metų. Žinomas ir to himno kūrėjo vardas. Tai vienuolis Hermanas. Žinoma, kad šį himną jis parašė varginamas labai sunkios ligos. Jis buvo paralyžiuotas nuo pat vaikystės ir nuolat kamuojamas didelių skausmų. Tuometinė medicina jam nieko negalėjo padėti. Gyvenimas jam buvo tikras „ašarų klonis”. Tad suprantami jo žodžiai: „Tavęs šaukiamės ištremtieji Ievos vaikai. Tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje”. Ar ne panaši šiandien mūsų tėvynė į tą sergantį vienuolį, kuris iš savo ašarų klonio kreipėsi į savo dangiškąją Motiną, prašydamas, kad ji atkreiptų savo gailestingąsias akis ir parodytų mylimąjį Sūnų. Deja, mūsų žmonės ne ten dairosi pagalbos. Ieškome tautos „mesijo”, bet vis ne ten. Ar nereiktų, pagaliau, prašyti gailestingosios Motinos, kad parodytų mums, kas yra tikrasis tautos Gelbėtojas?
Šaukimės šiandien šio vienuolio žodžiais: „Todėl Tu, mūsų Užtarėja, savo gailestingąsias akis į mus atkreipki ir Jėzų, garbingą, mylimąjį Sūnų, mums po šios tremties parodyk. O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!”
Parengė V. S.
◄ Atgal | ▲ Į viršų | ► Pradinis | ⎙ Spausdinti

[Vievio šv. Onos parapija]