Ef 1, 15–23: Kristų pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas

Ps 8, 2–3a. 4–5. 6–7. P.: Tavo Sūnus viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Prisipažinsiu, kartais tiesiog žmogiškai bijau ateities. Atrodo, ką kalbėsiu, kaip pasirodysiu, ar neišsiginsiu... Ir visuomet, o ypatingai – sunkiais momentais, jaučiu, kaip viskas tarsi savaime išsisprendžia. Kitaip žmogiškai negaliu nieko kito pasakyti, tik liudyti jausmą, jog kažkas tarsi ant sparnų mane pernešė per sienas ir rėmus, egzaminus...

Šie metais padovanojo ypatingą dovaną permąstyti savo tapatybę. Tam kvietė ir popiežius Pranciškus, prisimindamas mūsų tautos istoriją. Čia neretai stabteliu ir aš. Atrodo, iš kur tiek ištvermės turėjo palaimintasis Teofilius Matulionis, Dievo tarnai arkivyskupas Mečislovas Reinys, vyskupas Vincentas Borisevičius, Adelė Dirsytė. Ir daugybė tų, kurių vardus šiandien žino tik Dievas, pats priėmęs jų auką. Jie ėjo į kameras ne kaip į muziejų. Jie keliavo į Sibiro platybes ne kaip į egzotišką kelionę. Ten jie keliavo kaip į dangų, semdamiesi jėgų ir vilties iš Šventosios Dvasios, kuri ir tuomet ir dabar nebuvo ir nėra iliuzija, esanti šalia. Kuri veikė ir kalbėjo juose ir per juos.

Stabteldamas ties šios dienos evangelija, prisimindamas tai, kuo esame gyvi, atrandu, jog Šventoji Dvasia, pati būdama Tiesos veidu, nepaliauja mane ir jus vesti link to palaimingo šešėlio – Tiesos pilnatvės. O man ir jums belieka tik pasitikėti. Pasitikėti, jog nėra tokio klausimo, kuris neturėtų atsakymo ar tokio labirinto, iš kurio nebūtų išėjimo... Šventoji Dvasia, vesk mane!

Bernardinai.lt