2 Tim 4, 10–17b: Vienas Lukas tėra su manimi

Ps 145, 10–11. 12–13ab. 17–18. P.: Visi šventieji tegu skelbia, Viešpatie, tavo karalystės kilnumą!

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Minime šventąjį apaštalą Luką. Graikų kilmės gydytoją, lydėjusį šventąjį apaštalą Paulių, pažinojusį pačią Švenčiausiąją Mergelę, parašiusį Evangeliją ir Apaštalų darbus. Taip trumpai galėtume aspibūdinti jo gyvenimo nuopelnus.

Tačiau čia į kiekvieną žodį telpa daug daugiau, nei Luko gyvenimas. Gydytojas. Taip, ir gydytojas gali būti apaštalu. Svarbu, kad jis būtų tapęs Jėzaus bičiuliu. Evangelija šiandien mums primena, kad savo bičiulių Jėzus nuolat dairorosi.Dairosi ne tokių, kurie žinotų tik pačiaus pirmąsias ir garbingąsias vietas visuomenėje, šventėse, pobūviuose, bet pirmiausia tokių, kurie jaustų atsakomybę ir ryžtųsi eiti ten, kur Kristus šiandien eina. Į šios dienos Gogotas. Ligi šių dienų kryžių. Toks darbo laukas, tokia pjūtis, kurioje visuomet darbininkų trūksta.

Štai, kodėl ir turime nuolat melsti ne tik prašydami darbininkų, bet ir vildamiesi, kad patys nepabūgsime darbo krūvio ir eisime iki galo, būdami apaštalais savos srities horizontuose.

Kaip šventasis Grigalius Didysis sako, kreipdamasis į kiekvieną mūsų, apsvarstykite, mylimieji broliai tai, kas sakoma: Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Prašykite už mus, kad pajėgtume dėl jūsų deramai darbuotis, kad neprarastume žado, kai reikia paraginti, kad nors apsiėmėme skelbti žodį, savo tylėjimu neužsitrauktume teisingojo Teisėjo nemalonės...

Bernardinai.lt