XV EILINIS SEKMADIENIS Mk 6, 7–13 „Ėmė siuntinėti juos po du“

 Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. 
    Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. 
    Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. 
    Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. 

Am 7, 12–15: Eik ir pranašauk mano tautai

Ps 85, 9ab–10. 11–12. 13–14. P.: Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą.

Ef 1, 3–14: Mus išsirinko jame prieš pasaulio sutvėrimą

Evangelijos skaitinio meditacija

Išsiuntė juos

Šiandienos Evangelija pasakoja, kad Jėzus išsiunčia Dvylika, liepdamas nieko nepasiimti; jų misija nėra aprūpinta žemiškomis gėrybėmis, tačiau yra turtinga savo žinia apie malonę, kurią jie neša: ragina atsiversti, išvaro demonus ir gydo ligonius. Jie neša žinią apie besiartinančią Dangaus Karalystę, kuri yra ne kas kita kaip pats Kristus, jie tęsia Jo ganytojišką darbą - rūpinasi išganymu. Jie neša pasauliui ramybę ir paguodą, dovanoja tai tiems, kurie priima, tačiau tie, kurie atmeta, sulaukia nuosprendžio.

Kartais misionieriai kaltinami, kad propaguoja idėjas, svetimas  tautos tradicijoms, ir taip naikina tikrąjį identitetą. Jei tai būtų tiesa, misijos išties būtų neatsakinga veikla. Niekas negali paveikti kito asmens vidinės raidos, jei nėra aišku, kad pats Dievas jį siunčia. Jis sukūrė žmogaus širdį ir nurodė, kuriuo keliu eiti: tai turi gerbti misionieriai ir visi privalome tai suvokti.

Žmogiška patirtis rodo, jog propaganda dažnai būna remiama ir finansiškai – jei nori, kad kažkas platintų tavo interesams naudingas idėjas, turi už tai mokėti. Tokios dažniausiai būna politinio žaidimo taisyklės. Tačiau Kristus elgiasi priešingai - skatina savo apaštalus išeiti be pinigų. Tačiau kaip tuomet gali jie gyventi ir kažką nuveikti? Ir ar nėra rizikinga būti išlaikomais tų, pas kuriuos jie yra siunčiami? Bažnyčios misija yra kitokia. Kristaus ir Bažnyčios siųstas misionierius sutikto žmogaus širdyje pažadina troškimą to, ką jis atneša, jo misijų objekto.

Į kelionę paprastai pasiimame kelis drabužius, nes gali būti šalta ar karšta, gali užklupti lietus. Kelionės pilnos netikėtumų, todėl tas, kas bijo, nemėgsta keliauti. Tuo tarpu keliauninkai pripratę iš anksto pasiruošti nenumatytiems atvejams. Kristus moko apaštalus būti giedrus ir užtikrintus tuo, kuo jie tiki: vienintelė sąlyga kelionei – kad Dievas juos siunčia, ir Jo pasiuntiniai neturi būti priklausomi nuo nieko kito. Krikščionybės istorijoje apstu pavyzdžių apie tautas, kurios atsivertė, kai jau atrodė, kad tam nėra jokios vilties. Kristaus valtis plaukia esant bet kokioms oro sąlygoms – nesvarbu, ar pučia palankus vėjas, ar siaučia audra (plg. Mt 8, 24).

Viešpatie Jėzau, kai kvieti mane drąsiai liudyti Evangeliją, būk su manimi ir išgrynink mano tikėjimą, kad tai, ką aš sakau, atitiktų tai, ką aš darau.

Parengta pagal „Messa, meditazione. Il Vangelo: vita nella tua vita“

Bernardinai.lt