Mt 11, 16–19 „Neklauso nei Jono, nei Žmogaus Sūnaus“

Jėzus kalbėjo minioms: 
    „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: 'Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neverkėte...' 
    Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: 'Jis demono apsėstas'. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. Ir vis dėlto išmintis pasiteisina savo darbais“. 

Skaitiniai KV (31)

Iz 48, 17–19: O, kad būtumei klausęs mano įsakymų!

Ps 1, 1–2. 3. 4. 6. P.: Kas tavim, Viešpatie, seka, turės gyvenimo šviesą.

Evangelijos skaitinius komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Stebėdamas šiandieną, neretai susimąstau, kiek Dievui reikia išmonės bendraujant su žmonėmis. Kai kam Dievas pasirodo perdėm neįdomus, kai kas Jį apriboti bando atradimais ir abejonėmis, vadinamąja mokslo ir net vertybių pažanga. Pseudopažanga, be abejo. Rodos, lyg būtume cirke, kiekvieną kartą reikalaudami vis kitokio, vis labiau kvapą gniaužiančio numerio.

Ar tokioje tikrovėje, į kurią mus įvedė gimtoji nuodėmė, Dievas pavargsta? Šiandienos Evangelijoje Jėzaus lūpose yra tokie žodžiai: „Išmintis pasiteisina savo darbais.“

Dievas pasirengęs prakalbinti žmogų. Jis žino ir panaudos dar aibę būdų, kad susimąstytume, kad didesnį dėmesį skirtume laiko ženklams. Kad galų gale išliptume iš smėlio dėžės: Viešpats pasirengęs kalbėti paprastumu kaskart naujai. Išgirskime!

Bernardinai.lt