Dešimtasis įsakymas: Negeisk svetimo turto

Negeisi (…) bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20,17). Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Įst 5,21). (…) kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6,21).
Dešimtasis Dievo įsakymas pratęsia ir papildo devintąjį įsakymą, susijusį su kūno geismais. Dešimtasis įsakymas draudžia geisti svetimo turto, nes iš to kyla septintuoju įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas.
 
Materialinės gėrybės yra mums būtinos. Be jų negalime nė vienos dienos praleisti, nes materialūs dalykai:
 
  • tenkina mūsų kūno poreikius, teikia malonumo;
  • teikia galimybę sušelpti artimą ir tuo parodyti jam meilę;
  • sudaro sąlygas daugiau dėmesio skirti savo dvasios ugdymui.
Jusliniai norai verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pvz., valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie būna nesaikingi ir verčia mus neteisėtai geisti to, kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kitiems.
Dešimtasis įsakymas primena, jog reikia išrauti pavydą iš savo širdies: „Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų” (Mk 7,21-23).
 
Materialios gėrybės yra Dievo dovana. Tačiau kartais žmogus ne dalijasi jomis su kitais, o pats tampa turto vergu. Tokiu atveju tos gėrybės ir jų teikiami malonumai:
 
  • patys tampa mūsų tikslu ir kliūtimi kelyje pas Dievą;
  • skatina savimeilę ir egoizmą, svarbiausius daro mus ir mums malonius, patogius dalykus, paverčia juos mūsų stabais;
  • stabdo mūsų dvasios augimą, atimdami dvasinę laisvę ir aptemdydami protą;
  • nepatenkina mūsų gėrio troškimo, nes jie laikini, o mes – amžini; pagunda daug žada, bet visada apvilia.
Dešimtasis Dievo įsakymas draudžia gobšumą ir besaikį norą turėti žemiškų gėrybių; draudžia nežabotą godumą, kylantį iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galybei; pagaliau draudžia troškimą neteisingai elgtis ir taip padaryti žalos artimo žemiškoms gėrybėms. Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis.
Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtomis priemonėmis – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma sunki nuodėmė. Pavydas atmeta meilę, dažniausiai jis kyla iš puikybės, todėl kiekvienas krikščionis turi stengtis būti nusižeminęs ir trokšti kitam gero.
Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir viską, ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos atsižadėti „visos savo nuosavybės” (Lk 14,33). Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui. Norint įeiti į Dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.
„Palaiminti, turintys vargdienio dvasią” (Mt 5,3). Jėzus giria vargdienių džiaugsmą, nes jųjau yra Dievo karalystė. Jėzus apgailestauja, kad turtuoliai savo paguodą randa turtų pertekliuje (Lk 6,24). „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu turintis vargdienio dvasią ieško Dangaus karalystės.
Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. Kad krikščionys regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų viliones.
Mes žinome, kad dažnai žmogų užplūsta negeros mintys, pojūčiai, geismai. Tačiau tai yra tik pagunda, kadangi jie ne visada priklauso nuo mūsų, o nuodėme tai tampa tik su tuo sutikus laisva valia. Be Dievo pagalbos mes neįveiksime velnio, tad melskimės, nes tik malda mums gali padėti įveikti pagundas ir pakeisti save.
 
kun. Vytautas Grigaravičius