Trečiasis įsakymas: Švęsk sekmadienį

“Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime” (Ps 118, 24).
Trečiasis Dekalogo įsakymas kalba apie sekmadienio ir kitų švenčių šventimą: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, Jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2,2-3). „Atsimink, kad švęstum šabo dieną. šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas” (Iš 20,8-10).
Dievas sukūrė žmogų į save panašų, todėl ir mes turime elgtis panašiai. Šventės, šabo esmė – ryšio su Dievu atnaujinimas, Jo šlovinimas. Šabas nutraukia kasdieninius darbus ir suteikia atokvėpį. Tai protesto prieš darbo jungą ir pinigo dievinimą diena. Dievas žino, kas žmogui naudingiausia. Nors Evangelijoje Jėzus buvo kaltinamas, kad pažeidė šabo įstatymą, Jis visada autoritetingai nurodo tikrųjų šabo prasmę: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui” (Mk 2,27). Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena.
Mes, krikščionys, švenčiame sekmadienį – Kristaus Prisikėlimo, Viešpaties dieną. Žydams tai buvo pirmoji diena po šabo. Sekmadienio šventimas atitinka prigimtimi žmogaus širdyje įrašytą dorinę nuostatą regimu būdu viešai ir pastoviai „garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą” (Šv. Tomas Akvinietis).
Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. Krikščionių susirinkimų paprotys siekia apaštalinių laikų pradžią. Laiškas Žydams ragina: „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkite vieni kitus” (Žyd. 10,25). Trečiąjį įsakymą patikslina Bažnyčios įsakymas: „Sekmadieniais ir kitomis įsakytomis šventėmis tikintieji privalo dalyvauti šv. Mišiose”.
Krikščionybė yra bendravimo religija. Sekimas Kristumi juk pasireiškia meile, teisumu, tarnavimu, o visa tai tegalima išreikšti ir pritaikyti žmonių bendruomenėje, kurią randame bažnyčioje. Tai vieta, kur garbinamas Dievas, kur mokomasi Jo žodžio ir galima bendrauti su kitais tikinčiaisiais. Sekmadienio Eucharistija pagrindžia ir patvirtina visąkrikščionio gyvenimą, todėl niekas negali atstoti bažnyčios lankymo. Tušti yra tokie pasiteisinimai, kad prastas oras, kad Šv. Mišias galima išklausyti per radiją, kad melstis galima ir namuose. Į bažnyčią einame tam, kad melstumės Dievui drauge su kitais tikinčiaisiais. Be to, kiekvienas tikintysis Kristų turi liudyti ne tik žodžiais, bet ir savo darbais, savo gyvenimu.
Dėl to tikintieji yra įpareigoti švęsti Eucharistiją įsakytomis dienomis, nebent juos nuo to atleistų svarbi priežastis arba jų pačių ganytojas. Juk būna meilės artimo darbų, kurių negalima atidėti. švęsti šventę yra didelė pareiga, bet artimo meilės pareiga yra didesnė. Tačiau kas sąmoningai nepaiso tos pareigos, tas sunkiai nusideda.
Dalyvavimas sekmadienio Eucharistijoje parodo priklausymą ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai. Šv. Mišiose labai svarbi ne vien malda, labai svarbu dalyvauti šv. Mišiose, o ne tik „klausyti šv. Mišių”. Svarbu yra susijungti su Jėzumi priimant šv. Komuniją. Dalyvaujant šv. Mišiose vykdoma Dievo valia, gaunamas Dievo palaiminimas visai savaitei. Šv. Mišių metu yra kartojama Paskutinė vakarienė, tik vietoje apaštalų joje dalyvaujame mes, tikintieji.
Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis tikintieji privalo susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, komercinių reikalų, trukdančių garbinti Dievą ir džiaugtis švente, daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.
Sekmadienis yra susimąstymo, ramybės, gerų darbų, lavinimosi ir susikaupimo metas – tai metas ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą. Tai džiaugsminga diena, skirta bendrauti su Dievu ir žmonėmis. Tad kiekvienas mūsų tegu būna krikščionis, savo tikėjimą liudijantis darbais. Visada prisiminkime Jėzaus Kristaus žodžius: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10, 32)
 
kun. Vytautas Grigaravičius