Kristaus laukimo antifonos

AntifonosTamsios advento dienos, pilnos ramybės ir išsiilgimo, nėra skirtos vien tik prisiminti senovės patriarchų maldoms ir troškimams. Jų maldos jau seniai išklausytos ir troškimai išsipildę. Nereikia užmiršti, kad nors Kristus jau seniai yra atėjęs į šį pasaulį, Jo atėjimas vis iš naujo pasikartoja, nes Apreiškimo knygos žodžiais tariant, Jis yra “tas, kuris yra, kurs buvo ir kurs ateis.” Istorinis Kristaus atėjimas. Jo žodžiai ir žingsniai po šį pasaulį, yra žmonijos istorijos centras, kuris į save traukia visus laiko ir amžinybės įvykius. Vis dėlto, jei šis istorinis atėjimas nebūtų vykdomas, atbaigiamas ir realizuojamas dvasiniu malonės atėjimu pas atskirą žmogų, Jo pasirodymas Palestinoje prieš dvidešimt šimtmečių neturėtų prasmės nei tikslo.
Kristus atėjo tą palaimintą naktį, kai dangus atsivėrė virš Galilėjos kalnų ir Amžinasis Žodis nuo savo pakilaus sosto nusileido į žmonių bakūžes. Jis ateis laiko pabaigoj galutinai sutvarkyti mūsų planetos reikalų ir problemų. Jis ateina pas kiekvieną žmogų, kuris Jam atveria širdies duris, kuris Jo šviesos spinduliams leidžia skverbtis į proto gelmes.
Šią trejopą Kristaus laukimo nuotaiką vykusiai išreiškia septynios antifonos, giedamos mišparuose prieš Magnificat, pradedant gruodžio 17 diena. Kiekviena šių antifonų prasideda sušukimu arba jausmažodžiu „O“, kuris vaizdingai išreiškia koncentruotą ilgesio, nuostabos ir maldavimo jausmą. Kas vakarą giedamas vis naujas atodūsis; įtampa auga ir didėja, besiartinant prie Kalėdų paslapties, rodos, lyg žengtume vis naują žingsnį begalinėj kelionėj iš amžinybės į Betliejų. Pirmasis atodūsis, O Išmintie, mus mintimi nuneša į tikrąją Dievo žodžio tėvynę; paskutinysis mus priartina prie Betliejaus miesto ribų, kur mes sveikiname Dievą su mumis – Emanuelį.
Viduramžiuose septynių antifonų giedojimas prieš Kalėdas buvo ypatinga šventė. Pradėti antifoną buvo skaitoma ypatinga garbė, todėl bažnyčiose ir vienuolynuose iš anksto buvo paskiriama pagal užimamą vietą kas kurį vakarą giedos. Vėliau giedotojas, atsidėkodamas už šitą privilegiją, turėdavo savo klausytojus gerai pavaišinti; vienuolynuose net užtinkamos specialios sąskaitos antifonos O giedojimo proga. Žinoma, mūsų moderniais laikais šitokie epizodai nebedaro įspūdžio, nes religinį pasiruošimą Kalėdų šventei yra visiškai užvaldžiusi parduotuvių propaganda ir komercinis materializmas. Viena kita mintis, plaukianti iš adventinių antifonų, gal padės nustelbti miesto triukšmą ir sužadins krikščionišką nuotaiką Kalėdų šventei.
 
O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo burnos, savo galia siekianti nuo vieno pasaulio krašto iki kito, ir meiliai viską tvarkanti: ateik mus išmokyti išminties kelio.
 
Išmintis yra dieviška nuosavybė, ir žmogaus protas, paskendęs medžiagoje, vargiai ją gali įsigyti; išmintis, geriau sakant, jam yra laikinai paskolinama. Atominiame amžiuje išmintis pasidarė reikalinga labiau negu bet kada. Išmintis ir mokslas nėra tas pats dalykas. Išmintis žvelgia į realybę iš visatos taško, pagal šventraščio žodžius, “viską galingai aprėpdama nuo vieno pasaulio krašto iki kito.” Ji nesismulkina, ieško paskutinių priežasčių, niekad iš akių neišleisdama visumos vaizdo. Tik ji gali viską matuoti tikra vertybių skale, kiekvienam daiktui skirdama savą vietą. Išmintis nieko negriauna, ji tegali kurti ir duoti harmoniją, nes ji yra “viską meiliai tvarkanti.” Mokslas, iš kitos pusės, turi tiktai dalinį tikrovės vaizdą jau vien dėl to, kad jis netyrinėja paskutinių priežasčių, daugiau užsiima daiktų apraiškomis. Jis gali būti panaudotas pasauliui statyti, bet nė kiek neblogiau gali pasitarnauti jam sugriauti.
Modernusis žmogus yra visiškai pasidavęs mokslo ir technikos pažangai, nes jis nori savo valia kontroliuoti fizines gamtos jėgas. Bet draugiška gamta gali nusigręžti prieš žmogų, jei jis nevartos proto. Technika niekada nesugebės išspręsti pasaulio problemų, nei padės įgyvendinti tveriančią taiką, nes taika yra išminties ir teisybės vaisius. Žmogui reikia išminties iš dangaus, kuri yra Šventosios Dvasios dovana, teikianti ne tik dievišką šviesą protui, bet taip pat uždeganti širdį dieviška meile.
Bet ar žmogus kartais netrokšta dar didesnės Dievo dovanos? Pirmoji antifona duoda aiškų atsakymą: “O Išmintie, kuri išeini iš Dievo burnos…” Žmogus šaukiasi paties Dievo, Jo įsikūnijusios Išminties. Dievo Sūnus yra ta išmintis, amžinai trykštąs tiesos šaltinis iš tėviškų gelmių, šviesa iš šviesos. Jis išeina iš Aukščiausiojo burnos, nes Jis yra Tėvo Žodis, išreiškiąs dieviškos būties pilnybę; Žodis, tyliai tariamas nuo amžių Trejybės paslaptyje, garsiai ištartas pasauliui įsikūnijimo naktį. Įsikūnijimo galia Jis siekia nuo vieno pasaulio krašto iki kito, suvienydamas dvejopą realybės polių – dievybę su medžiaga. Jis ateina į  pasaulį kaip silpnas ir menkas kūdikis, be galybės, kad žemėj įsteigtų meilės ir taikos karalystę – regnum amoris et pacis.
 
O Viešpatie, Izraelio namų Vadove, kuris pasirodei Mozei liepsnojančio krūmo ugny, ir kurs jam davei įstatymą ant Sinajaus kalno: ateik mus atpirkti ištiesta ranka.
 
Dievas žydams buvo bendras žodis, nes jei Jis yra asmuo, jie jautė. Jis turi turėti savo atskirą vardą. Dievas žydų tautai apreiškė savo vardą, pasirodydamas Mozei degančiame krūme: Aš esu tas, kurs esu; arba tiksliau sakant: Jis duoda būtį. Taip suprastas vardas aiškiai skiria Viešpatį nuo Jo kūrinių ir nuo kitų pagonių dievaičių. Jis tampa tikra asmenybė su vardu, su kuriuo galima kalbėti kaip su žmogumi; kurį galima mylėti, nes Jis vaikščioja žmonių tarpe.
Kai Izraelis išėjo iš Egipto nelaisvės ir klajojo po dykumas ir tyrus. Viešpats keliavo drauge su jais, lengvindamas jų vargų ilgąsias dienas. Žaibo liežuviai skrodė tamsas, Sinajaus kalnas drebėjo nuo griausmo, kai Viešpats, nužengęs debesy, kalbėjo su Moze ir davė jam įstatymo lentas. Dykumoje Jis maitino mana, vanduo nesiliovė tekėjęs iš uolos, o ta uola, sako šventasis Paulius, buvo Kristus. Tikėjimo galia į ateisiantį Mesiją Izraelis pajėgė nugalėti dykumą ir paveldėjo pažadėtąją žemę. Kristaus paslaptis peršoka laiko ribas – ji siekia pirmyn ir atgal, kad aprėptų visus laikus. Bažnyčia toliau tęsia savo išėjimą iš Egipto: kolona po kolonos eina per dykumas lėtu nesibaigiančiu žingsniu. Balaamas, regėdamas nuo kalno viršūnės grupėmis keliaujančius žydus, sulaikė prakeikimo žodį ir prabilo palaimos giesme: “Kaip puikios tavo palapinės, O Jokūbe, Ir tavo stovyklos, O Izraeli! Kaip išsidriekę slėniai ir sodai prie upelių… Dievas juos išvedė iš Egipto galingas kaip raganosis. Jie guli ir tyko kaip liūtas, kaip senas liūtas, kas drįs juos pajudinti?”
 
O šaknie, iš Jesės k
amieno, lyg iškelta vėliava tautoms, prieš kurią karaliai lieka nebyliai, pas kurią bėga pagonys: ateik mus išgelbėti, ilgiau neatidėliok.
 
Šaknis arba atžala yra vienas titulų, kuris senovės rytų kraštuose buvo duodamas teisėtam karaliui – atžalai senos giminės, kilusios iš pačių dievų. Mesijas yra ta atžala, kurios nekantriai laukia pranašas Izajas: “Iš Jesės kamieno kils atžala, ir daigas iš jo šaknų duos vaisių.” Daigas nors savo augimo pradžioje ir menkas, kaip Dovydas – jauniausias Jesės sūnų, ilgainiui nustelbs kitus girios galiūnus ir juos sutriuškins: “Tik pažvelk! Viešpats, kareivijų Viešpats genėja jo šakas su baisiu įsiutimu: aukštaūgiai bus nukirsti ir išdidūs grius žemyn nuo galingojo kirčių.”
 
O Dovydo rakte, ir Izraelio namų Valdove, kuris atidarai ir niekas neuždaro, uždarai ir niekas neatidaro: ateik ir išvaduok iš kalėjimo belaisvi, sėdinti tamsybėje ir mirties šešėlyje.
 
Miesto užkariautojui buvo įteikiami trejopi raktai: raktai nuo miesto vartų, nuo sandėlio ir nuo kalėjimo durų. Dovydas ir jo karališkoji galia yra tiktai paveikslas busimojo Mesijo ir Jo karalystės. Naujosios karalystės raktai galės atverti dangaus vartus ir uždaryti pragarą, galės surišti ir atrišti tiek žemėje, tiek danguje. Žmogus dažnai nesijaučia, kad jis yra nuodėmės ir piktų palinkimų sukaustytas kalinys, sėdįs šlapio kalėjimo tamsoj. Jo lūpos surakintos, mintis ir širdis nesugeba pakilti Dievop, jam belieka laukti negailestingosios giltinės. Savo jėgomis jis per amžius nesugebės sutraukti grandinių, jo vienintelė viltis – Kristaus belaisvių Išvaduotojas: “Aš turiu mirties ir pragaro raktus”.
 
O ryto aušra, amžinosios šviesos atspindy ir teisybės saule: ateik ir apšviesk sėdinčius tamsybėje ir mirties ūksmėje.
 
Dievas yra šviesa, ir Kalėdos yra šviesos šventė. Ketvirtojo šimtmečio Bažnyčia kaip tiktai ir įsteigė iškilmingą Kristaus gimimo šventę, tos minties vedama, kad pergalėtų ir įprasmintų pagoniškąją saulėgrąžos šventę gruodžio 25 d. – Natalis Invicti – nenugalimosios saulės gimtadienį. Kristus yra tikroji nenugalimoji Saulė, patekėjusi iš žmogiško gimimo tamsos, vėl atsikėlusi iš grabo nakties. Gimimo ir prisikėlimo paslaptys sudaro glaudų vienetą, kurio pagrindinė jungtis yra šviesos simbolika. Dar daugiau: krikšto malonė taip pat yra naujas atgimimas, Kristui mistišku būdu gimstant tikinčiojo širdy. Pakrikštytasis yra šviesos vaikas arba saulės vaikas, kaip byloja vienas kapo įrašas. Dėl to, galima sakyti, Kalėdos yra naujo pavasario šventė, panašiai kaip ir Velykos, nes žmonijai užtekėjo teisybės saulė, nauja šviesa iš šviesos – lumen de lumine. Dievo Sūnus yra kilęs iš šviesos, nes Jis yra tobulas Tėvo paveikslas ir atspindys, dieviškosios dienos dalininkas, sujungęs savo amžiną gimimą šviesoje su nauju gimimu žemės nakty. Per Mariją dieviško gyvenimo šviesa nužengė į medžiaginio gyvenimo tamsą ir nuodėmės naktį, per krikštą ta šviesa iš naujo gimsta mūsų sieloje. Todėl mes prasmingai maldaujame Kalėdų nakties mišiose: Dieve, kuris šiai šventai nakčiai leidai nušvisti tikrąja šviesa, duok, meldžiame, kad Jo šviesos paslaptį pažinę žemėje, galėtume džiaugtis Jo laime danguje.
 
O tautų Karaliau, jų išsiilgtasis, kertinis akmuo, kuris perskirtus suvieniji: ateik ir išgelbėk žmogų, kuri sukūrei iš žemės dulkės.
 
Pranašai skelbė naują amžiną karalystę, kurios karalius puošis ketveriopu titulu: Stebėtinas Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžių Tėvas, Taikos Kunigaikštis. Ir iš tikrųjų, Kristus turi teisę į bet kokį karališką vainiką.
Būdamas tikras Dievas iš tikro Dievo, Jis yra prigimties teise visų kūrinių pradžia ir pabaiga. Visų atpirktųjų Jis yra Galva, juos įsigijęs savo kraujo kaina ir atplėšęs septyniais antspaudais užantspauduotą knygą. Ir nors Jo galva turėtų dėvėti visas tas karališkas karūnas, mes nematome nei vienos. Būdamas turtingas, Jis tapo elgeta. Visų Viešpats – Jis pasidarė vergas. Turėdamas neišplėšiamą teisę į dieviškąsias privilegijas, save išsemia, ištuština ir išnaikina, kad atrodytų kaip paprastas žmogus. Ne veltui Povilas sušunka: “Dėl to kiekvienas kelis prieš Jį lenkiasi”. Mes taip pat lenkiame kelius, nes mes Jį mylime, tą nuvainikuotą Karalių. Silpnas kūdikis, Nazareto darbininkas, žmogus alkanas tarp linguojančių kviečių, pavargęs prie šaltinio, miegąs ant laivelio grindų, palaužta širdimi alyvų darže, sutrintas ant kryžiaus medžio. Jei mūsų meilė jam nupins naują karališką vainiką. Jis pasidalins juo su mumis.
 
O Emanueli, mūsų Karaliau ir įstatymų leidėjau, tautų laukiamasis ir jų Išganytojau: ateik ir gelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve.
 
Paskutinioji antifona mus veda prie pat Betliejaus prakartėlės, kur Juozapas ruošia kūdikiui pirmąją pastogę. Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis, nes Jis yra vienas mūsų. Jis yra mūsų žmogiško pasaulio dalis. Jis vaikščiojo mūsų keliais, meldėsi ant mūsų kalnų, kalbėjo mūsų kalba. Jis jautė šaltį ir lietų, skausmo geluonį ir meilės šilumą. Bet Jis dar gilesne prasme yra Dievas su mumis: Jis pasidarė vienas su mumis, kad mes taptume vieni su Juo, dieviškosios prigimties dalininkai – alter Christus. Mes, Bažnyčios nariai, esame Kristus, pratęstas erdvėje ir laike, amžinai jaunas ir nuolatos atsinaujinąs – nenutraukiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas. “Jis davė galios būti Dievo vaikais”, pulsuoti ta pačia trinitarine gyvybe. Kristaus įsikūnijimas nėra vienkartinis istorijos įvykis. Jis ieško savo pilnumos ir atbaigimo mistiniame kūne, tikinčiuosiuose. Tokiu būdu Kristus vėl gali vaikščioti mūsų miestų gatvėmis, Jis vėl tiesia pagalbos ranką vargšui ir nelaimingam. Jis toliau gydo sergančius, gina prispaustuosius ir gelbsti sielas dangui. Jo balsas vėl gali kilti maldoje į Tėvą, prašydamas palaimos ir ramybės vargstančiai žmonijai. Kalėdų išvakarėse regimosios Bažnyčios nariai turėtų atsiminti savo didingą uždavinį: toliau tęsti ir atnaujinti Dievo Sūnaus gimimą. Kristus tada tikrai bus Emanuelis – Dievas su mumis ir mes su Dievu.
 
Juozas Elijošius, SJ