Mūsų Dievas tapo broliu: jis gyvena su mumis

Adventas, ko gero, turtingiausias liturginių metų laikas simboline prasme; juo prasideda liturginiai metai. Neverta ginčytis, kad krikščionių tikėjimo centras yra Jėzaus Kristaus įvykis: gyvenimas – mirtis – prisikėlimas: tai švenčiame Velykų laiku. Kristaus gimimo šventė atsirado daug vėliau – tik ketvirtajame šimtmetyje, ir nieko bendro neturi su Jėzaus tikrąja gimimo diena. Jos tikslas buvo pakeisti pagonių žiemos solisticijos „Nenugalėtos Saulės“ šventę. Dėl to per Adventą yra tiek daug šviesos simbolių: Kristų simbolizuojama Tiesos saulė. Vėlgi saulės – Kritaus simbolis mums yra sunkiai suprantamas. Pirmiausia „saulė“ lietuvių kalboje – moteriškos giminės daiktavardis, mums geroji motinėlė, pažadinanti žemę. Tuo tarpu Biblijoje yra „galingas karys“, taigi, vyriškos giminės, – panašiai rasime ir kitose kalbose, kur saulė yra deginanti, pavojinga gyvybei. Tačiau visoje planetoje yra vienodai aišku, kad saulės keliui niekas negali sutrukdyti: žmogus mato, kad ji kiekvieną dieną kyla ir rieda savo keliu iki vakaro. Taip ir Dievas – kaip saulė – įvykdo savo sumanymą, taip kaip jo gailestingumas ir ištikimoji meilė nusprendusi: Jo kelio neįmanoma sutrukdyti. Dievas gimsta mūsų broliu, kad visi, kurie jam atvers gyvenimo duris, patirtų Jo gerumą.
Taigi, Adventą sudaro keturi sekmadieniai prieš gruodžio 25 dieną. Šis laikas skirtas ne atgailavimui ir moraliniam savęs ištyrimui, bet egzistencinės savimonės atnaujinimui – kas yra žmogus, iš kur jis ir kur link eina.
Jėzaus gimimo naktis tampa žmonijos situacija: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1,79). „Naktis nuslinko, diena prisiartino“ (Rom 13,13). Šviesa, taika, ramybė yra tas tikslas, į kurį veda gimęs Išganytojas. Žmonija ilgisi ramybės ir taikos, tačiau realybė tąkart atrodė labai tolima nuo amžinojo gėrio pilnatvės. Ir čia Dievas įsiveržia į žmonijos istoriją. Gal būtų labiau tikėtina, jei Dievas įsiveržtų, kaip galingas karžygys tuoj pat viską sutvarkantis ir sustatantis žmonių istoriją į vietą. Beje, toks Dievo laukimas irgi yra Advento dalis. Advente gyvenama įtampa tarp dviejų Jėzaus atėjimų: Jėzaus gimimo Betliejuje ir antrojo Jėzaus atėjimo – Paskutinio teismo, kai Viešpats ateis galybėje. Tačiau visuomet šio laukimo išsipildymas yra Geroji Žinia, džiaugsmas. Jėzaus atėjimo laukimas suprantamas tiek žmonijos istorijos fone, tiek asmeninio gyvenimo. Mūsų Advento kelyje susitikimo su Jėzumi Kristumi liturginiuose skaitiniuose yra trys vedliai: pranašas Izaijas, Jonas Krikštytojas ir Marija, kurie mus moko maldos, atsivertimo, džiugesio, atvirumo Dievo veikimui ir svetingumo. /…/
Jėzaus antrasis atėjimas laikų pabaigoje buvo laukiamas nuo pat Jėzaus laikų. Iš pradžių pirmoji krikščionių bendruomenė manė, kad jis ateis bematant. Jų manymu, buvo duotas trumpas laikas paskelbti Jėzaus Evangeliją visame pasaulyje, tuomet sutapusiu su Artimaisiais Rytais ir dalimi Europos. Per šį trumpą laiką žmonės turėjo apsispręsti už Jėzų Kristų ir pasikrikštyti. Šis laukimas po 70 metų Jeruzalės šventyklos sugriovimo buvo nukeltas į nežinomą ateitį. Tačiau visuomet buvo džiugus. Jei atsiversime paskutinį Šventojo Rašto puslapį (Apr 22,10-18.20), rasime: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik! Ir kas girdi teatsiliepia: Ateik! „Ateik, Viešpatie Jėzau…“. Viešpaties teismas taip pat suvokiamas džiugiai: pagaliau bus atkurtas Dievo teisingumas pasaulyje, ir visi jo žmonės bus išvaduoti iš persekiojimų, ligų ir mirties.
Taigi, Adventas pirmiausia yra džiugus liturginių metų laikas. Štai Dievas prisiartina prie žmogaus. Tačiau jau seniai žmones, gal dėl jų žemiškos patirties, ėmė gąsdinti Viešpaties teismas. Nes rūpinamasi ne dėl bendro teisingumo, o dėl savo kailio. O čia paaiškėja, kad teisaus nėra nė vieno. Tuomet mestasi į atgailavimą ir griežtus pasninkus. Autentiškas Advento kvietimas yra atsiversti ir budėti. Bet tai vilties ir skaidraus džiaugsmo kvietimas – laukti Jėzaus jau ne kaip grėsmingo Dievo, bet kaip brolio, kaip mokytojo, kaip kasdienybėje laukiame mylimo asmens, su kuriuo susirašinėjame, kurio meile mums neabejojame, ir kurio atėjimas turėtų pastatyti daug dalykų į savas vietas.
O šiandien kaip išgyventi Adventą? Šiandien Adventas gali būti atrastas per tylą ir laukimą. Reikėtų leisti sau „susirgti“ ir atsisakyti geros dalies užsiėmimų.
Pirmiausia svarbu suvokti Advento pradžią ir pabaigą, ir į savo namus neįsileisti komercinio blizgesio anksčiau nei ateis Kūčios. Sustoti tyloje. Tyloje, tai reiškia pirmiausia išjungti namuose visus „kalbančius“ ir „dainuojančius“ aparatus. Girdėti tylą, na, o vėliau toje tyloje gimsta paprasta malda: stebėjimasis, kad aš gyvenu ir kiti gyvena, ir gyvenimas gali būti daug paprastesnis, ir santykiai daug paprastesni, ir atleidimas daug greitesnis, ir viltis daug guvesnė – kaip tas bejėgis Dievas – Betliejaus Kūdikis. Žinome, kad bažnyčiose sekmadieniais yra giedamos rarotos. Tai labai graži malda – Marija yra pagerbiama, kaip žmonijos dukra, kuri tapo Dievo motina (davėja). Nepaprastai gražūs yra Advento skaitiniai. Atida Dievo Žodžiui – tam pačiam, kurį Marija klausydama pasijuto nėščia… suteikia mūsų dienoms naujos šviesos.
Sustoti – tai taip pat reiškia, tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. Panašiai kaip laukiama vėluojančio namiškio, autobuso – lygiai bet 15 min. per dieną laukti sugrįžtančio Jėzaus Kristaus. Na, jei sunku, taip galima rasti kur nors vykstančias adoracijas. Tačiau nereikėtų skirti laukimo laiką maldų „sukalbėjimui“.
Atidumas vargšams – tai pramoga ar namų valymo akcija. Mums keista, kad mūsų Dievas tapo mūsų broliu, kad tapo duona, tačiau dar sunkiau yra priimti tai, jog jis tapo vargšu. Priimti vargšą, tai reiškia duoti dalį savęs, atsiverti autentiškam pokalbiui, domėjimuisi kitu žmogumi, pagelbėjant taip ir ten, kur tokiam žmogui reikia.
Uždarytų durų motyvas, kad Dievo gimimas broliu lieka nepriimtas, nėra istorinė nelaimė ar klaida. Čia galime matyti iki beprotybės Dievo gerbiamą žmogaus laisvę priimti Dievą ar ne, atsiverti ar ne. Dievas gimsta tarp vargingiausių – benamių. Piemenys judėjų religijoje dėl savo profesijos vadinami liturgiškai nešvarūs (t.y. nusidėjėliai), tampa pirmieji, kurie patiria Dievo gimimo slėpinį: taigi nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuriam būtų kokia nors kliūtis priimti Dievą, išskyrus jo laisvę ir atsivertimą. Tai žmogus atveria savo namų ir gyvenimo duris Kristui.
Te švenčių laukimas iš tiesų nutyrina jūsų būtį.
 
Ses. Rasa Fausta Palaimaitė SF