Bažnyčios požiūris į organų transplantaciją

Pateikiame ištraukas iš popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1991 m. birželio 20 dieną per audienciją “Organų donorų asociacijos” kongreso dalyviams.
 
Transplantacija“Turime džiaugtis, kad medicina, tarnaudama gyvenimui, per organų transplantaciją atrado naują būdą tarnauti žmonijai, saugant esminę asmens vertybę – gyvybę.”
“Sulig organų transplantacija, prasidėjusia kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad galėtų gyventi kiti. <…> Mes esame pašaukti naujai mylėti savo artimą; Evangelijos žodžiais, mylėti ‘iki galo’ (Jn 13, 1), tačiau neperžengdami tam tikrų ribų, nustatytų pačios žmogaus prigimties.”
“Be visa kito, ši gydymo forma yra neatskiriama nuo žmogaus aukojimosi akto. Iš tikrųjų, transplantacija suponuoja išankstinį, aiškų, laisvą ir sąmoningą donoro ar kito asmens, teisėtai atstovaujančio donorui, dažniausiai artimų giminaičių, sprendimą. Tai – sprendimas pasiūlyti, be atlyginimo, savo paties kūno dalį kito asmens sveikatos ir gerovės labui. Šiuo požiūriu medicininė transplantacija leidžia realizuoti donoro savęs dovanojimo veiksmą, tą nuoširdų savęs dovanojimą, kuris išreiškia mūsų esminį pašaukimą mylėti ir bendrauti.
Meilė, bendravimas, solidarumas ir absoliuti pagarba žmogaus asmens orumui yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos kontekstas. Labai svarbu neignoruoti moralinių ir dvasinių vertybių, pradedančių veikti tada, kai individai, laikydamiesi etinių normų, garantuojančių žmogaus asmens orumą ir tobulai jį išreiškiančių, laisvai ir sąmoningai nusprendžia atiduoti dalį savęs, dalį savo pačių kūno, kad būtų išsaugotas kitos žmogiškosios būtybės gyvenimas.
Iš tikrųjų žmogaus kūnas visada yra asmeniškas kūnas, asmens kūnas. Kūno nevalia traktuoti vien kaip fizinės ar biologinės būties, o jo organų ar audinių parduoti ar mainyti. Tokia skurdi materialistinė samprata lemtų vien instrumentinį kūno ir tuo pačiu asmens naudojimą. Tokioje perspektyvoje organų transplantacija ir audinių persodinimas nebeatitiktų dovanojimo veiksmo, bet būtų tolygūs tik kūno nusavinimui ar apiplėšimui.
Dar daugiau, asmuo gali dovanoti tik tai, ko jis gali atsisakyti, nesukeldamas didelio pavojaus ar nepadarydamas žalos savo gyvenimui ar asmeninei tapatybei, ir tik esant atitinkamai priežasčiai. Akivaizdu, kad gyvybiškai svarbūs organai gali būti dovanojami tik po mirties. Tačiau pasiūlyti dalį savo kūno esant gyvam, kai tas pasiūlymas įsigalios tik po mirties, daugeliu atvejų yra didžiulės meilės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės, pasireiškimas. Šitaip biomedicininių mokslų pažanga atvėrė žmonėms galimybes planuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties. Pagal Kristaus Velykų paslapties analogiją, mirštant mirtis yra nugalima ir atkuriamas gyvenimas.”
“<…> Viešpaties mirtis ir prisikėlimas žymi aukščiausią meilės veiksmą, suteikiantį didžią prasmę donoro siūlymui paaukoti savo organą kitam asmeniui išgelbėti. Krikščionių akimis, Jėzaus savęs dovanojimas yra esminė nuoroda ir įkvepianti idėja meilės, slypinčios troškime dovanoti organą ir išreiškiančios kilnų solidarumą, vis labiau pasireiškiantį visuomenėje, tapusioje pernelyg vartotojiška ir nejautria nesavanaudiškam dovanojimui.
Kalbant apie gydytojus ir jų talkininkus, įgyvendinančius šią nuostabią žmonių solidarumo formą, dar būtų galima pridurti štai ką. Transplantacija ir netgi paprastas kraujo perpylimas skiriasi nuo kitų operacijų. Tai negali būti atskirta nuo donoro savęs dovanojimo veiksmo, nuo gyvenimą dovanojančios meilės. Gydytojui visuomet privalu būti įsisąmoninusiam šio darbo kilnumą; jis tarpininkauja kažkam nepaprastai reikšmingam, savęs dovanojimo aktui, kurį asmuo padarė – netgi po savo mirties – tam, kad kitas galėtų gyventi. Operacijos sunkumas, būtinybė greitai veikti ir visiškai susikaupti ties užduotimi neturėtų priversti gydytojo užmiršti meilės, slypinčios tame, ką jis daro, paslapties.
Gaunantieji transplantuojamą organą irgi neturėtų užmiršti, kad jie iš kito gauna unikalią dovaną – donoro aukojamą savęs dovaną, kurią iš tikrųjų būtų galima laikyti autentiška žmogaus ir krikščionio solidarumo forma. Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, didžiojo istorinio pažado laikotarpiu <…> visuomenei reikia šių konkrečių solidarumo ir save dovanojančios meilės gestų.”