Garbingojo Mykolo Giedraičio paskelbimas palaimintuoju

2018 m. lapkričio 8 d. Popiežius Pranciškus paskelbė palaimintuoju mūsų tautietį Dievo tarną Mykolą Giedraitį. Tai džiugi žinia Lietuvai ir Lenkijai, kur ilsisi jo žemiškieji palaikai.

Mykolas Giedraitis gimė apie 1425 m. Videniškiuose arba Giedraičiuose, dabartiniame Molėtų r., Kaišiadorių vyskupijoje. Įstojo į šv. Augustino regulos vienuolyną Bystryčioje, šalia Astravo – Baltarusijoje. Vėliau išvyko į Augustinijonų vienuolyną Krokuvoje, kur visą likusį gyvenimą tarnavo šv. Morkaus bažnyčioje. Mirė 1485 m. Krokuvoje. Dar jam gyvam esant ėmė sklisti garsas apie jo šventumą. Žmonės per jo užtarimą patyrė Dievo malonių – stebuklų.

Lietuvoje iškilmingos Padėkos šv. Mišiose už Garbingojo Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju vyks 2019 m. birželio 22 d. (šeštadienį) Videniškių šv. Lauryno parapijos bažnyčioje (Molėtų r.), Kaišiadorių vyskupijoje. 

Iškilmės programa, žr. – https://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/;903

Mykolas Giedraitis kilęs iš garbingos kunigaikščių Giedraičių giminės, kuri Lietuvai davė daug iškilių veikėjų. Ši giminė žinoma jau nuo XIV amžiaus, jos palikuonys buvo ypatingai išsilavinę, studijavę garsiausiuose to meto universitetuose. Giminei priklauso garsūs karvedžiai, valstybės veikėjai, raštininkai, diplomatai. Joje ypač buvo gausu aukšto rango dvasininkų, į Lietuvos istorijos garbės knygą aukso raidėmis įrašyti du vyskupai Giedraičiai – Merkelis ir Juozapas Arnulfas. Pirmasis uoliai rūpinosi lietuvių sielovada, leido lietuviškas knygas XVI a., antrasis – XIX a. išvertė ir išleido Naująjį Testamentą lietuvių kalba.

Giedraičių giminės tėvonija yra dabartiniame Molėtų rajone esantys Giedraičių ir Videniškių kaimai. Ir šiandien tiksliai nežinoma kur: Videniškiuose ar Giedraičiuose, gimė palaimintasis Mykolas Giedraitis. Sutapimas, jog iš tų kraštų yra kilęs ir palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, taigi palaiminta būk, Aukštaitija, palaimintųjų Motina!

Mykolas Giedraitis gimė 1420 metais (kitur rašoma, jog 1425 m.), jo tėvai Jurgis ir Marijona buvo tik neseniai priėmę krikštą, labai pamaldūs žmonės, o seneliai dar priklausė pagoniškai Lietuvai. Tad palaimintasis Mykolas yra vienas iš gražiausių naujai pakrikštytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šventumo žiedų. Pažinęs išganingąjį Kristaus mokslą jis nenorėjo nieko kito gyvenime, kaip tik visiškai pasiaukoti Dievui. Nuo mažens buvo silpnos sveikatos ir žemo ūgio, viena koja buvusi trumpesnė, todėl vaikščiodavo pasiramsčiuodamas ramentu. Tačiau buvo nepaprastai gabus mokslams. Jo asmenybė gražiai jungia kuklumą, nusižeminimą ir tuo pačiu aristokratiją bei išmintį. Nuo jaunumės jis karštai pamilo Nukryžiuotąjį Kristų, ilgai susitelkęs melsdavosi žiūrėdamas į jį. Mylėjo vienatvę, laisvalaikiu drožinėdavo iš medžio nuostabiai gražias dėžutes, kuriose kunigai nešdavo Švenčiausiąjį ligoniams.

Jau subrendęs nusprendžia vykti į šv. Augustino regulos atgailos kanauninkų vienuolyną Bystryčioje šalia Astravo (dabartinė Baltarusijos teritorija). Tačiau ten kunigaikštis pabuvo tik kelis mėnesius. Norėdamas studijuoti ir pabėgti nuo savo aristokratiškos pavardės garsumo jis pasiprašo vienuolyno vyresniojo išleisti jį į Krokuvos augustinjonų vienuolyną. Apsigyveno prie šv. Morkaus bažnyčios, mažame kambarėlyje šalia zakristijos. Mykolas buvo toks nuolankus ir nusižeminęs, jog atsisakė gyventi su vienuoliais bendrose patalpose, apsigyveno mažame kambarėlyje šalia zakristijos, pasirinko atsiskyrėlio ir bažnyčios tarno kelią – patarnaudavo šv. Mišioms, tvarkė bažnyčią. Jis netgi nebuvo tikru vienuoliu, liko pasauliečiu tretininku, nes būti vienuoliu tais laikais jau reiškė didelę garbę. Jis nenorėjo bet kokios garbės ir titulų, nors buvo kunigaikštis. 1461–1464 metais studijavo Krokuvos universitete ir jį baigė apsigindamas filosofijos bakalaurą. Tokį išsilavinimą turėdamas galėjo siekti kunigystės, tačiau dėl kuklumo panoro likti zakristijonu. Nors atsisakė visos aristokratams, kunigaikščiams teikiamos garbės, tačiau ypatingai sužibo jo dvasios aristokratija, jo dorybingas gyvenimas. Silpname kūne gyveno labai stipri, mylinti siela. Ar neįkūnija palaimintasis Mykolas ir lietuvio prototipo? Lietuviško kuklumo, nusižeminimo, paprastumo? Koks panašus palaimintasis Mykolas į Vaižganto Mykoliuką iš apysakos „Dėdės ir dėdienės“. Po kukliu, tyliu šydu slėpėsi ypatingai turtingas vidinis pasaulis. Ar to neatspindi mūsų etniniai turtai? Palaimintasis Mykolas, kaip ir kiti mūsų palaimintieji ir šventieji, yra tautinio charakterio gražiausias paveikslas. Tarnaudamas bažnyčioje jis buvo labai asketiškas, dažnai jausdavo vidinį paskatinimą atgailauti pasninkais ir kitokiais apsimarinimais. Kartais būdavo kitų įžeidinėjamas, pajuokiamas, tačiau viską tyliai nukęsdavo ir aukodavo Dievo garbei.

Tuo metu, kai Mykolas gyveno XV a. Krokuvoje, su juo bičiuliavosi šventieji Jonas Kantietis, Simonas iš Lipnicos, Kazimieras Jogailaitis, Izaijas Boneris ir Sventoslavas Tylintysis. Tą laikotarpį kai kurie rašytojai vadina Felix saeculum Cracoviae – laimingasis Krokuvos amžius, nes tokios didžios asmenybės sukūrė ypatingai stiprią Krokuvos katalikiško pamaldumo dvasią.

Dar Mykolui esant gyvam ėmė sklisti garsas apie jo šventumą. Jis buvo tikras mistikas – giliai susivienijęs su Dievu, gyvenantis intensyvų vidinį gyvenimą garbindamas Dievą ir užtardamas kitus. Žmonės patyrė, kad jam pasimeldus pasveiksta ligoniai, sulaukdavo antgamtinės pagalbos gyvenimo sunkumuose. Turėjo pranašavimo dovaną – įspėjo dėl Krokuvos gaisro. Savo vyresniesiems buvo prasitaręs, jog kartą maldoje, kai buvo susitelkęs į Nukryžiuotąjį Jėzų, išgirdo žodžius: „Mykolai, išlik kantrus iki mirties ir pelnysi garbės vainiką.“ Jis kiekvieną mažą darbelį padarydavo su didvyriškos meilės nusiteikimu.

Mirė 1485 metų gegužės 4 dieną, aprūpintas šventaisiais sakramentais, atsiprašęs savo broliukų vienuolių. Palaidotas šv. Morkaus bažnyčioje. Prie jo karsto eidavo žmonės melstis, todėl 1521 metais karstą nuspręsta perkelti arčiau altoriaus. Atidarius jo dangtį buvo surasti nesugedę palaikai. Nuo 1544 metų Mykolas Giedraitis laikomas liaudies palaimintuoju.

Viena iš pirmųjų jo biografijų lotynų kalba „Dieviškojo kryžiaus papuošalas – Giedraičių rožė“ pasirodė 1682 metais. Ją parašė lietuvis Samuelis Juozapas Visvainis Butkevičius. Lietuvoje, Aukštaitijos krašte, Tverečiaus, Videniškių ir Giedraičių bažnyčiose, yra išlikę palaimintojo Mykolo altoriai su jo paveikslais. Mene vaizduojamas arba rudu atgailautojo drabužiu, arba baltu augustinjono tretininko abitu, suklupęs priešais kryžių arba apsikabinęs jį. Kaišiadorių vyskupija, kurios teritorijoje yra Mykolo Giedraičio gimtinė, jau nuo seno stipriai rėmė pamaldumo ir atminimo skatinimą, platino palaimintojo Mykolo litaniją. Sovietmečiu, 1985 metais, minint 500-ąsias mirties metines, Giedraičiuose buvo pašventintas Mykolo Giedraičio garbei skirtas koplytstulpis. Molėtų krašto muziejus, bendradarbiaudamas su palaimintojo Mykolo giminaičiu – taip pat Mykolu Giedraičiu iš Oksfordo, kuris, deja, neseniai mirė, surengė nemažai mokslinių konferencijų, renginių palaimintojo atminimui Videniškiuose. Prie beatifikacijos proceso užbaigimo daug prisidėjo šv. popiežius Jonas Paulius II, Krokuvos arkivyskupijos kurija ir šv. Jadvygos seserys vienuolės, kurių centras yra prie šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje, ten, kur palaidotas palaimintasis.

Laukime palaimintojo Mykolo Giedraičio beatifikacijos iškilmių. Ir atminkime kitus lietuvių tautos šventuosius: šventąjį Kazimierą, palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir palaimintąjį Teofilių Matulionį.

Kun. Marius Talutis, punskas.pl