29 01 2013

Ką reiškia ir kam reikalingas kalėdojimas?

0 komentarų
KalėdojimasVievyje, kaip ir kitose parapijose, naujųjų metų pradžioje vyksta sielovadinis parapijiečių lankymas – kalėdojimas. Ką jis iš tikrųjų reiškia ir kam reikalingas? Ar tai tik Bažnyčios primestas formalumas, būtinybė? O gal lankymo prasmė gilesnė? Tai juk gera proga kartu su kunigu padėkoti Dievui už Jo suteiktas malones, prašyti palaimos ateinantiems metams, kartu padiskutuoti tikėjimo ir parapijos klausimais, geriau susipažinti…
 
Pradžia
 
Žmonių, tautų lankymo tradicija, galima sakyti, gyvuoja jau apie 2000 metų. Pirmasis keliavęs po įvairias vietoves ir skelbęs Gerąją Naujieną ir Dievo Žodį pats Jėzus. Apaštalų evangelijose rasime aprašyta, kaip Jėzus lankė tam tikrus asmenis ir namus, skelbė ten savo mokslą, gydė žmones. Jėzus pirmiau negu žodžiais visuomet mokė darbais: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). Išganytojas lankė visus, kas tik norėjo Jį priimti – netgi tuos, kurie visuomenėje buvo peikiami, kritikuojami, laikomi blogais. Jėzaus pėdomis sekė Jo įgaliotieji, kalbantys ir veikiantys Jo vardu mokiniai – apaštalai (jų buvo 12), kiti mokiniai ir sekėjai (jų buvo 72) bei Jėzaus šalininkai ir rėmėjai. Išsiuntęs savo padėjėjus į visus kraštus skelbti Dievo karalystės, Jėzus toliau pats „ėjo per apylinkės kaimus ir mokė“ (Mk 6, 6b). Tokiu būdu Jis sustiprino savo veiklą vykdydamas Tėvo Jam patikėtą planą. Ypač uoliai šį darbą atliko Jėzaus mokinys (vėliau – apaštalas) Paulius, kuris Dievo žodį skelbė keliaudamas per įvairius miestus. Jis nevengdavo lankyti po keliskart jau aplankytų žmonių, rašė jiems pamokančius laiškus. Paulius buvo pirmasis, kuris atkreipė dėmesį į skelbėjų išlaikymą ir aukas.
 
Kalėdojimas pagal bažnytinius dokumentus
 
Apie parapijiečių sielovadinį lankymą Kalėdų laikotarpiu rašoma ankstyvųjų viduramžių bažnytiniuose dokumentuose. XVI a. Tridento Soboras rekomendavo dvasininkams lankyti savo parapijiečius tam, kad galėtų palaikyti su jais artimesnius ryšius, pažinti juos ir atitinkamai rūpintis jais. Kalėdojimo prasmė buvo pagrįsta ne tik paties Jėzaus ir Jo mokinių lankymusi pas žmones. Buvo tai susieta tiesiogiai su Kalėdų laikotarpiu: evangelijoje pagal Matą (Mt 2,2) skelbiama, kad trys karaliai, pagarbinę Jėzų, į savo kraštus grįžo jau kitu keliu. Ilgainiui šv. Mato žodžiai išsikerojo į legendą-padavimą, kad keliaudami per daugelį miestų ir kaimų išminčiai skelbė žmonėms Gerąją Naujieną apie gimusį Dievo Sūnų.
Atskirų vyskupijų vėlesni dokumentai plėtojo kalėdojimo temą. Juose buvo aprašyta, kaip turi atrodyti dvasininko lankymasis pas parapijiečius ir koks turi būti to lankymosi tikslas. Buvo pabrėžiama, kad kunigas privalo išsiskirti tikėjimu, nesavanaudiškumu, švelnumu, gerumu ir mokėjimu laikyti paslaptyje viską, ką kalėdodamas pastebės. Prieš kalėdojimą klebonas privalėjo perspėti parapijiečius apie būsimą apsilankymą; sielovadinis lankymas buvo taip derinamas, kad tuo metu visa šeima būtų namuose. Susirinkusius namiškius kunigas palaimindavo, o namus pašventindavo (nuo XVI a. namai šventinti pagal Benedictio novae domus et habitantum in ea nurodytą formuliarą, esantį Agenda secundum cursum et rubricam ecclesiae Cathedralis Posnaniensis, 1533 m.).
1983 m. Kanonų teisės kodekso 529 kanono 1§ nurodo: „Kad galėtų tinkamai atlikti ganytojo pareigas, klebonas stengiasi pažinti jam patikėtus tikinčiuosius, todėl lanko šeimas, dalyvaudamas jų rūpesčiuose, ypač liūdesio ir gedulo metu, juos guosdamas Viešpatyje ir jei kame nors suklystų, išmintingai pataisydamas, su didžiule meile padeda ligoniams, ypač priartėjusiems prie mirties, juos aprūpindamas sakramentais ir pavesdamas sielą Dievui, ypatingu rūpesčiu apgaubia vargšus, ištiktus nelaimių, vienišus ir tėvynės netekusius bei turinčius ypatingų sunkumų žmones, taip pat darbuojasi, palaikydamas sutuoktinius ir tėvus, kad jie tinkamai atliktų savo pareigas ir prisidėtų prie krikščioniško gyvenimo augimo šeimoje.“
 
Kalėdojimo prasmė
 
Ar sielovadinis lankymas yra pareiga, ar tik galimybė? Be abejo, kalėdojimas pirmiausia yra Bažnyčios pareiga, nurodyta minėtoje Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje. Kalėdojimo pareigos aktualumas šiandienos pastoracijoje ir jo vertė pagrįsta paties Jėzaus veiklosKalėdojimas pavyzdžiu. Ši pareiga yra misijinio pobūdžio, ji paties Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakyta apaštalams – per juos vyskupams ir kunigams, taip pat tikintiems pasauliečiams, taigi perduota Bažnyčiai. Toks sielovadinis apsilankymas yra suprantamas kaip priemonė evangelizuoti parapijiečius, gyvenančius konkrečios parapijos teritorijoje. Taip pat tai galimybė žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių prarado ryšį su Dievu ir Bažnyčia, vėl Dievo vedamiems grįžti į tikėjimo ir Bažnyčios gyvenimą. Kalėdojimas turi edukacinę ir liturginę prasmę, nes kunigas žmones lanko ne kaip privatus asmuo ar parapijos vadovas, bet kaip liturginę apeigą atliekantis dvasininkas ir kartu klausinėjantis bei pamokantis tikėjimo tiesų.
Lankymas turi ir socialinę prasmę: surašomi gyventojai arba patikslinami sąrašai. Lankymo pareiga yra kasmetinė, bet esant reikalui, dvasininkai gali ir kitais atvejais lankyti tikinčiuosius – ypač dvasinių ar materialinių vargų ištiktuosius. Kalėdojant kviečiama melstis, kad Gerasis Ganytojas – Jėzus Kristus atsiųstų palaimą, ir lankymas tiek kunigui, tiek tikintiesiems duotų dvasinės stiprybės.
Kalėdojimas sudaro galimybę kunigams pasikalbėti su parapijiečiais apie jų asmenines ir šeimos problemas, taip pat sutvirtinti jų ryšį su parapijos bendruomene ir Bažnyčia.
 
Verta žinoti
 
Kalėdojimo metu visi šeimos nariai turėtų pasistengti būti namuose. Priimant kunigą, reikia pasiruošti maldai vietą: padengti stalą šventine staltiese (balta ar linine), ant stalo padėti Šventąjį Raštą, kryžių, žvakes (geriausiai šv. Grabnyčių, pašventintas bažnyčioje Kristaus Paaukojimo šventės metu – vasario 2 dieną), bet jei tokių neturime, gali būti ir kitokios; svarbu natūrali žvakės liepsna, kuri simbolizuoja Kristaus šviesą ir pagarbą Dievui.
Kiekvienam parapijiečiui derėtų tinkamai pasiruošti ir dvasine prasme: pasiruošti melstis ir apsvarstyti kunigui skirtus klausimus apie bažnyčią, apie tikėjimą, moralę, apie parapijos bendruomenės gyvenimą.
Įžengęs į namus, kunigas pirmiausiai katalikiškai pasisveikina, o namiškiai katalikiškai atsiliepia: „Per amžius, amen“. Po to visi kartu pradeda maldą. Kunigas palaimina ir pašlaksto šventintu vandeniu šeimos narius, namus, kalba namų palaiminimo maldą arba perskaito Šventojo Rašto fragmentą.
Kiekviena parapija turi savo parapijiečių sąrašus, kuriuos kalėdojimo metu kunigas papildo, pvz., įrašo priimtus sakramentus, informaciją apie šeimos padėtį, problemas.
Tada yra laikas pasikalbėti aktualiomis, susijusiomis su tikėjimu ir morale temomis, gvildenančiomis tikėjimo esmės ieškojimą. Kartais norint aptarti su kunigu savo problemas, svarbius reikalus nepakanka laiko juos išspręsti kalėdojimo metu, nes lankymas trunka 10-15 min. Tokiu atveju ilgesnei diskusijai galima susitarti su kunigu kitu, tinkamesniu laiku, mat per vieną dieną neįmanoma pas kiekvieną šeimą užtrukti ilgiau, – juk reikia aplankyti keliasdešimt kitų namų.
Jeigu kalėdojimo dieną tam tikra šeima/asmuo dėl konkrečių priežasčių kunigo priimti negali, kalėdojimą galima atidėti kitam laikui. Tada būtina susitarti su kunigu atskirai.
 
B. Bobinienė
 
[Vievio šv. Onos parapija]