Kaip elgtis bažnyčioje?

Žmogus nuo pat pirmųjų gimimo akimirkų yra nuolatiniame santykyje su kitais žmonėmis: savo šeima, draugais, bendradarbiais ir t.t. Gyvena didesnėje ar mažesnėje bendruomenėje: mokykla, universitetas, maldos grupelė, choras, futbolo komanda, bažnytinė bendruomenė ir t.t… Kad šie santykiai būtų pilnesni pagarbos vienas kitam, kad asmenys nevaržytų vienas kito laisvės – yra saistomi tam tikrais – elgsenos įstatymais. Bažnyčioje jie vadinami liturginiais veiksmais.
 
Jei jau paprastos etiketo (mandagumo) normos privalomos kiekvienam žmogui kasdienybėje bendraujančiam su kitu žmogumi, tai juo labiau šis principas galioja ir gilesnio dvasingumo siekiantiems žmonėms, gyvenantiems pagal artimo meilės įsakymą: mylėk kiekvieną žmogų, kaip save patį (plg. Lk 10, 27)!
 
Šiandien norėtųsi pažvelgti į tai, kuo kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie mūsų parapijinės bendruomenės tobulėjimo stebint savo paties elgseną, kada mes randamės šventovėje. O galbūt pagilinsime žinias apie tai, ką mes ne visada darome taip, kaip turėtume, gal labiau suvoksime savo atliekamų veiksmų prasmę ir simboliką.
 
Tad pabandykime drauge įžengti į šventovę – bažnyčią
 
Visų pirma, prieš įeinant – ko reikalauja elementarus mandagumas einant į bet kokią įstaigą ar namus – vyrams reikia nusiimti kepurę. Išjungti mobilųjį telefoną, kad nedrumstų rimties ir leistų pabūti Viešpaties artumoje. Kramtyti gumą ar ką kitą bendraujant su žmogumi – nėra didelis pagarbos ženklas. O juo labiau – kada mes ateiname bendrauti su pačiu Dievu. Tad reikia gerai įsidėmėti – jog tai vengtinas dalykas, jei trokštame parodyti deramą pagarbą savo Kūrėjui. Tai mums bus lengviau padaryti, kada mes atsiminsime, jog prieš šventąsias Mišias turime laikytis vieną valandą trunkančio Eucharistinio pasninko. Ką daryti, jei pastebėjome asmenį kuris tokiu elgesiu mums „akis bado“? – Tiesiog ramiu balsu priėjus patarti, kaip priderėtų elgtis. Gal paprasčiausiai žmogus net nežino, kad toks elgesys yra netinkamas bažnyčioje.
 
Įžengėme į bažnyčią
 
Visų pirma į akis krenta šalia įėjimo esantis kryžius ir šalia jo – indas su švęstu vandeniu. Truputėlį jame suvilgę pirštus darome kryžiaus ženklą, pagarbindami Dievą, esantį Trejybėje Vieną. Kodėl suvilgome pirštus švęstu vandeniu? Kaip žmogus kasdien naudoja vandenį, jog galėtų nusiprausti, taip ir dvasinėje plotmėje pašventintas vanduo žymi mūsų apsivalymą nuo nuodėmių, jų atsižadėjimą ir troškimą tobulėti. Nuo šio momento už bažnyčios durų paliekame visa, kas trukdo mūsų susitikimui su Dievu – kalbas, mintis, užsiėmimus… Mes atėjome susitikti su DIEVU! Atėjome į maldos namus, tad ir turime palaikyti maldos dvasią, neblaškyti, netrukdyti netinkamais užsiėmimais, savo kalbomis rimties bei kitų tikinčiųjų susitikimo su Dievu. Gerbdami save pačius ir kiekvieną žmogų esantį šalia, užlaikykime pagarbią tylą.
Persižegnoję, o kartu ir apsišlakstę švęstu vandeniu, einame į bažnyčios gilumą, susirandame sau tinkančią vietą ir joje suklumpame maldai (meldžiamės klūpodami ant abiejų kelių) – pasisveikinimui su Jėzumi Kristumi, esančiu Švenčiausiajame Sakramente (Švenčiausiasis Sakramentas – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikras kūnas ir kraujas). Kalbame tylomis maldą Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą.
 
Kaip išsirinkti vietą bažnyčioje?
 
Kada ruošiamės dalyvauti šventosiose Mišiose, vietą visada reikia stengtis pasirinkti tokią, kad galėtume gerai matyti ir girdėti tai, kas vyksta prie altoriaus. Žinoma, jei tam yra galimybė. Vengtinas dalykas būtų, pavyzdžiui, išvaryti kitą žmogų iš suolo vien dėl to, kad mes norime būtent ten atsisėsti… Tad visada reikia atsižvelgti į galimybes. Dažnai nutinka, kad gale bažnyčios esantys žmonės stovi – o priekyje esančiuose suoluose yra daug vietos atsisėsti. Tad išnaudokime tą galimybę – būti arčiau altoriaus. Užėjus dienos metu į bažnyčią, ne šv. Mišių metu, galima pasirinkti bet kurią – patinkančią vietą.
 
Turbūt visi žinome taisyklę, jog eidami bažnyčios viduriu priklaupiame
 
Kodėl tai reikia daryti? Įėję į kiekvieną bažnyčią matome ženklą – amžinąją lempelę (raudonąją lempelę), degančią toje vietoje – prie tabernakulio – kur randasi Švenčiausiasis Sakramentas – Gyvasis Dievas – Jėzus Kristus. Kai kuriose bažnyčiose tabernakulis gali būti šoninėje, o ne centrinėje bažnyčios navoje. Ką gi tokiu atveju reikia daryti? Tada eidami bažnyčios viduriu atiduodame pagarbą bažnyčios centriniam altoriui tiesiog palenkdami šiek tiek galvą. O ties ta vieta, kur, kaip jau minėjome, dega amžinoji lempelė, visada pagerbdami patį Dievą atiduodame jam pagarbą priklaupdami.
 
Kaip reikia taisyklingai priklaupti?
 
Priklaupiama visada ant vienos kojos – dešiniosios. Dešiniosios kojos kelis turi pasiekti žemę ties kairiosios kulnimi. Nugara tiesi. Šis liturginis veiksmas atliekamas neskubant, kad būtų išlaikytas prideramas šio veiksmo orumas. Atsiklaupimas ant abiejų kelių – liturginis veiksmas – naudojamas meldžiantis bei tam tikrų šv. Mišių dalių metu. Ką daryti, jeigu sveikata (sulaužyta koja) ar amžius (labai skauda kelius) ar kitos rimtos aplinkybės nebeleidžia tinkamai atlikti šio veiksmo? Bažnyčia pataria jį pakeisti kitu. Būtent: einant bažnyčios viduriu prieš Švenčiausiąjį Sakramentą – pagarbiai nusilenkti. Šv. Mišių metu tose dalyse, kada reikia klūpoti, klūpojimą pakeisti stovėjimu.
Bažnyčioje matome daug skulptūrų ir paveikslų. Jie pasitarnauja mums kaip simboliai, primenantys konkrečius asmenis – Jėzų, švč. Mergelę Mariją, šv. Juozapą, šv. Antaną ir daugybę kitų šventųjų – kurie padeda mums sužadinti pamaldumo dvasią ir meldžiantis kreiptis į juos prašant pagalbos, užtarimo ar dėkojant.
Taip, kaip įžengdami į bažnyčią pasisveikiname su Dievu suklupę ir kalbėdami maldą, išeidami iš jos atsisveikiname vėlgi ją kalbėdami: Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą… prie išėjimo sutinkame tą patį kryžių ir švęstą vandenį, persižegnojame. Dabar jau šis simbolis reiškia – jog mes pabuvę Dievo artumoje ir dvasiškai sustiprėję grįžtame į pasaulį, trokšdami būti geresniais ir gyventi pagal Evangelijos žodžius: mylėdami Dievą ir kiekvieną žmogų.
Kiekvienas liturginis veiksmas, mūsų laikysena ir elgsena šv. Mišių metu – taip pat yra pagarbos Dievui ženklas, o kartu ir mums patiems padeda deramai susikaupti ir palaikyti maldingumo dvasią. Klūpojimas – mūsų nusižeminimo simbolis, bylojantis ir padedantis pripažinti, jog Dievas yra virš mūsų visų, Visatos Karalius, bet kartu ir mūsų draugas – kenčiantis ir mus atperkantis.
Kiekvienas liturginis veiksmas – klūpojimas, stovėjimas, sėdėjimas – mūsų susivaldymo ir pagarbos ženklas, padedantis išgyventi tai, ką Dievas padarė dėl kiekvieno žmogaus – manęs ir tavęs, broli, sese.
 
Kun. Andrius Vaitkevičius