Kodėl aš turėčiau dalyvauti šv. Mišiose?

Šv. Mišios yra šventė
 
Šv. MišiosŠventė yra priešinga kasdienybei. Šventė reiškia laisvę nuo vergovės, laisvę nuo priverstino darbo, nemylimo, vargingo. Šventė reiškia būti pakylėtiems iš nuobodulio link aukštesnių vertybių. Šventė reiškia džiaugsmą po ašarų ir liūdesio, giesmę – po tylos ir raudos, reiškia būti kartu – pasibaigus vienatvei.
Tai kas priklauso amžinybės laimės kategorijai yra šventė. Perfrazuojant Nyčę, galime sakyti, jog kiekvienai šventei reikia amžinybės, giliausios amžinybės.
Šia prasme Mišios yra šventė: suteikia sielai džiaugsmo, pakylėjimo iš kasdienybės dulkių, suteikia giesmę ir bendrystę, padovanodamos mums amžinybės dalelę.
Šventė gimsta ruošiant ją… Jeigu namai nėra tvarkomi ir grąžinami, šventė neranda sau tinkamos vietos. Jeigu niekas nėra organizuojama, rūpinamasi, perkama, ruošiama, nebus jokios šventės. Kažkas panašaus yra ir su Mišiomis.
Aišku, galbūt, atsiras norinčių atšvęsti savo gimtadienį ar jubiliejų vienatvėje negyvenamoje saloje. Taip pat, yra sakoma, jog būna ir tokių našlių, kurios švenčia savo auksines vestuves vienos pačios. Tačiau tokie atvejai būna labai reti, ir pernelyg keisti mūsų supratimui.
Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių. Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės. Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno. Visi per krikštą tampame Dievo vaikais.
Pas žydus, per Velykų šventes, būdavo paprotys švęsti ne mažesniame rate kaip 10 žmonių, nes būdavo prisimenamas visos Išrinktosios Tautos išvadavimas iš vergovės. Jie juk išsivadavo iš egiptiečių vergovės tik būdami kaip tauta, o ne kaip pavieniai asmenys. Kaip paskiri asmenys jie nebūtų sugebėję išsivaduoti, paprasčiausiai būtų pražuvę. Jei ne nuo egiptiečių rankos, tai nuo bado varginančiame dykumos karštyje.
Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”. Iš tikro, nėra skirtingos Mišios. Yra ta pati Kristaus Auka. Jos tik gali skirtis tuo, kad yra giedotos, ar skaitytos, su pamokslu ir be jo, aukojant vyskupui ar paprastam kaimo klebonėliui. Tačiau visa tai nesumažina Mišių vertės Dievo akyse. Vertė yra lygiai tokia pati.
Ir todėl būtų nesuprantama, jei šv. Mišiose organizuojami įvairių chorų ar solistų pasirodymai, ar dar kokios nors “varžybos”. Tam yra skirta kita vieta – koncertų salė. Choras šv. Mišiose negali likti autonomiškas. Jis padeda įsigyventi į šią paslaptį.
Iš kitos pusės, šventės akcentas būtų gerokai prigesęs, jei kunigo ir skaitovų balsai, skaitantys šv. Raštą bei Mišių tekstus atsiduotų nuobodybės ar monotonijos pelėsiais.
Jei šv. Mišios yra šventė, o kaip šventė be šokio? Žinoma, sunku būtų visuomenėje suprasti, jei bažnyčioje šoktume valsą ar Lotynų Amerikos šokius, tačiau čia suprantame šokį kaip tam tikrą apeiginį judėjimą. Todėl būtų nesuprantamos šv. Mišios be įžengimo ir išėjimo, be savo mažų procesijėlių link Evangelijų knygų ar Aukojimo metu, Komunijos, smilkymo momentais. Tačiau jei mūsų žingsniai vangūs, slenkame koja už kojos, kažin ar galime pajusti šventės nuotaiką?
Jei teisingai supratome šokio prasmę, taip kaip karalius Dovydas priešais arką, negalėtume trukdyti savo sielai vibruoti visą šlovę Dievui visu savo kūno judesiais bei gestais.
Jei Mišios šventė, vadinasi reikia ir šventiško drabužio, o ne vien nutrintų džinsų ir tų pačių kasdieniškų marškinių. Šventiškas apsirengimas nebūtinai reiškia kažkokį ekstravagantiškumą ir keistumą, tačiau sugebėjimą pasipuošti skoningai kiekvienai progai tinkamu drabužiu.
 
Kodėl aš turėčiau dalyvauti šv. Mišiose?
 
  • Todėl, kad aš esu dėkingas Dievui. 
  • Todėl, kad aš tikiu Jėzumi. 
  • Todėl, kad privalau būti aktyvus bendruomenės narys. 
  • Todėl, kad verta (…dalyvauju šv. Mišiose, nes ten mano vieta-aš esu Kristaus Kūno dalis…). 
  • Todėl, kad noriu padėti (…turiu kažką duoti, jei noriu gauti…). 
  • Todėl, kad aš turiu kūną (…mums reikia kažko, ką galėtume matyti, girdėti, užuosti, ragauti ar paliesti…). 
  • Todėl, kad aš nusidėjau (…pati tinkamiausia vieta susitaikinimui yra ta, kur išperkanti Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atsirado tarp mūsų-kur yra gyvas Jėzus, kur jis aiškiai kviečia mus susitikti…). 
  • Nes man reikia stiprybės (…man reikia stiprybės, kad nebėgčiau nuo Dievo; kad nebūčiau alkanas, išsekęs klajūnas, einantis nuo vieno tuščio šulinio prie kito…). 
  • Nes man reikalingas pagrindas ir ateitis (…aš priklausau praeičiai ir ateičiai, besisukančiai apie kryžių ir saulėtą rytą…). 
  • Todėl, kad esu, jog melsčiausi (…mano paskirtis-ne sau tarnauti…). 
Šaltinis: Suaugusiųjų katechumenato medžiaga