Kodėl reikalingas smilkymas religinėse apeigose?

Visų pirma, Karalių Karalių reikia pasmilkyti, tuo parodant savo pagarbą. Be to, prieš Šventų Švenčiausią žydų Palapinę Jeruzalės šventykloje, būdavo deginami smilkalai (plg. Iš 37, 25). Naujasis Testamentas prasideda Zacharijo smilkymu šventykloje: arkangelas Gabrielius apreiškia Jono Krikštytojo prasidėjimą (plg. Lk 1, 9). Trys Karaliai iš Rytų atneša kaip dovaną smilkalo dėžutę (plg. Mt 2, 11). Tiek Rytuose, tiek Vakaruose smilkalai buvo naudojami dievams pagerbti. Juo buvo smilkomi imperatoriai. Atsisakę deginti smilkalus krikščionys, būdavo nuteisiami mirtimi. Todėl nenuostabu, kad pačioje krikščionybės pradžioje liturgijoje nėra naudojami smilkalai, nes jie primena pirmuosius kankinius, atsisakiusius aukoti smilkalus imperatoriaus garbei. Tačiau žingsnis po žingsnelio smilkymas atranda savo vietą ir krikščionių apeigose. Pradžioje smilkymą vartoja laidotuvių proga.
Vėliau Konstantinas Didysis suteikia vyskupams tam tikrų valdininkų privilegijų, todėl pamažu apsiprantama, kad priešais vyskupą būtų nešamas smilkytuvas. Kada vyskupai ateidavo į Dievo namus, smilkytuvai būdavo pakabinami kurioj nors kulto vietos dalyje. Tačiau paplitęs smilkalo naudojimas liturgijoje atsiranda tik IX ar X amžiuje. Tuo metu yra iš naujo peržiūrimos senosios žydų tradicijos, rastos Šv. Rašte, kartu su Rytų apeigomis. Todėl išnyksta toji pradinė reikšmė – vartoti smilkalus higieniniais sumetimais. Kaip paskutinis tokio tipo pavyzdys – Santjago de Compostella šventovė, kurioje didžiulis smilkytuvas turėjo paskirtį ne tik teikti garbę Dievui ir šv. Jokūbui, bet taip pat išblaškyti negerą kvapą, susidariusį nuo susirinkusių maldininkų iš įvairių Ispanijos kampelių. Anksčiau maldininkai turėdavo nueiti šimtus kilometrų, kol pasiekdavo šventovę. Tie patys, drabužiai, prakaito kvapas. Todėl reikėjo prisiminti senąją smilkalo paskirtį. Žvelgiant iš liturginės pusės, smilkalo dūmas yra tarsi to debesies atvaizdas, kuris saugojo Izraelio tautą nuo kaitros, keliaujant iš Egipto nelaisvės (plg. Iš 13, 21).
Dūmų rūkas primena Viešpaties artumą, kokį jautė debesiui apgaubus Sandoros palapinę keliaujanti per dykumas Dievo Tauta (plg. Iš 40, 35). Stebėdamas žiopuojančias žarijas smilkytuve, nejučiom susimąstai apie tai, kokia turėtų būti kiekvieno krikščionio meilė savo Kūrėjui. Ir visa tai, mums sakyte sako, jog tai nėra šiaip sau tam tikros apeigos, bet tai yra tikras Dievo pagarbinimas. Bet ir vėl gyvenimo kasdienybė mus sugražina į tikrovę: visi tie pamaldžių minčių debesėliai kartais būna pernelyg aukštai pakilę virš asfaltuotų modernaus gyvenimo gatvių, ir taip dažnai būna sunku juos pagauti, atitrūkti nuo savo rūpesčių, susikaupti, pasilikus vienybėje tik su Viešpačiu… Tačiau kaip pažinsime Jėzų, jei nenorėsim skirti Jam nors dalelės savęs ir savo brangaus laiko?
Svarbu norėti pabūti kartu su Juo, svarbu nepasakyti Jam, “Viešpatie, gal ateik kitą kartą, šiandien aš nesu pasiruošęs bendrauti su Tavimi. Galų gale, kitam galvoje šmėkstels pasiteisinimo mintis: “Negaliu pakęsti tų smilkalų, man bloga nuo jų. Aš geriau jau neisiu į tas pamaldas”. Tada tie smilkalų debesėliai palengva išsisklaidys, pakildami aukštai į dangų… Jei šv. Mišių pradžioje altorius yra smilkomas iš keturių pusių, tai nuskamba tarsi išankstinis Garbės himno akordas: “Garbė Dievui aukštybėse” ir “Garbė Tau, Jėzau Kristau”. Jei smilkoma Evangelijų knyga Kristaus garbei, tai primena po krikšto atsivėrusį dangų, prasisklaidžiusius debesis ir pasigirdusį Tėvo balsą: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite”. Jei yra smilkomas altorius atnašavimo metu, verta tuo metu prisiminti: “Tekyla į Tave mano mintys ir maldos”. Po Konsekracijos smilkalo dūmams paskandinus altorių ir kunigą su iškelta Viešpaties Kraujo taure, verta susimąstyti apie Kristaus Žengimo dangun momentą, kada “jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių” (Apd 1, 9). Kitam gal tuo metu bus priimtinesni Apreiškimo žodžiai: “Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų aukštyn, į Dievo akivaizdą” (Apr 8, 3-4).
 
Šaltinis "Šv. Mišių prasmė. Istorija ir dvasinė vertė"
Parengė kun. Darius Trijonis pagal Theodor Schnitzler „Was die Messe bedeutet?“