Maldos savaitės už krikščionių vienybę istorija

wccLogoSausio 18-25 dienomis visi krikščionys (katalikai, protestai ir stačiatikiai) meldžiasi už krikščionių vienybę. Ši bendra malda jau yra gražus vienybės ženklas. Štai kaip atsirado ši iniciatyva: 1908 metais anglų katalikų kunigas, buvęs anglikonas pradėjo organizuoti maldos savaitę, kad „eretikai ir shizmatikai (tai yra tie, kurie atsiskyrė nuo mūsų) sugrįžtų į Romos bažnyčią.“ Intencijos formulavimas atspindi tuometinį mentalitetą tarp katalikų (tai nedaug skyrėsi nuo kitų krikščionių): mes vienintelė Kristaus Bažnyčia. Kiti atsiskyrė ir jie turi grįžti, tai reiškia, tapti Romos katalikais. Po kelių metų popiežius Benediktas XV įvedė šią maldos savaitę visoje katalikų bažnyčioje.
Iš protestantų pusės jau keli metai kai jaučiamas vienybės poreikis. Mat misijų Afrikoje ir Azijoje vystymasis išryškino susiskaldymo skandalą. Ypač protestantai jaučia diskomfortą: ta nevienybė yra didelis anti-liudijimas. Todėl jie 1910 jie organizavo tarptautinę misijų konferenciją Edinburge, 1921 buvo įkurta tarptautinė misijų taryba, ryškiai orientuojama į ekumeninį dialogą. 
Iš katalikų pusės viskas vystėsi iš lėto pavienių asmenų iniciatyvų dėka. 1920, katalikų kunigas Portal ir anglikonas lordas Halifax įkuria Malinio Pokalbius, kuriems vadovauja Briuselio arkivyskupas, kardinolas Mercier. Tarp 1921 ir 1925 vyksta susitikimai tarp katalikų ir anglikonų teologų. Kai kardinolas miršta 1926 metais, tie susitikimai baigiasi, bet pirmas žingsnis jau buvo žengtas. Pas katalikus po truputį gimsta mintis, kad reikia kažką daryti dėl vienybės. 1925 metais kunigas Lambert Beauduin, belgų benediktinas įkuria Chevetogne vienuolyną, kuri misija yra melstis ir dirbti dėl vienybės tarp krikščionių. Tame pačiame vienuolyne liturgija vyksta rytų ir vakarų apeigomis. Praėjus keliems metams, 1933 kunigas Paul Couturier (tarti kutiuriė) organizuoja Lijone tris maldos dienas už vienybę. Bet dvasia jau kitokia: nebe meldžiamasi, kad atskalūnai grįžtų į tikrą Bažnyčią, bet už vienybę, kurios nori Kristus, kaip Jis jos nori. Jo vyskupas jį palaiko ir tos savaitės tapo populiarios, ir ne tik tarp katalikų. 
1937 metais jis surengia susitikimus tarp katalikų ir protestantų teologų trapistų vienuolyne. Po truputį mentalitetai keičiasi. Pradedama vadinti kitus krikščionis broliais. Įžymūs teologai rašo apie ekumenizmą, ieško vienybės kelio. Ir šis judėjimas pagaliau pasiekė Vatikaną, kuris 1950 metais oficialiai leido katalikams dalyvauti ekumeniniame judėjime. Bet didžiausi žingsniai buvo žengti antrajame Vatikano Susirinkime 1964 metais. Pirmą kartą tokiame vyskupų susirinkime yra kviečiami ne katalikai (jie neturėjo teisės balsuoti, bet jie dalyvavo ir kartais pasisakė). Pavyzdžiui du Taize broliai dalyvavo kaip liuteronai. 
Susirinkimas sako, kad yra daug daugiau dalykų kurie mus vienija, negu kad mus skaldo. Vyskupai drąsina siekti vienybės, melstis už ją, atgailauti už praeities klaidas ir atsiversti. Juk vienybė nėra daugiausiai teologų susitarimas, bet pastangos atsiversti. Kai visi artinamės prie Kristaus ir grįžtam prie Evangelijos, automatiškai ir vienybė tarp mūsų auga. Vienybė yra Dievo dovana. 
Ši maldos savaitė nori mums priminti, kad vienybė yra visų reikalas, kad turėtų būti visų rūpestis, kad išsipildytų Kristaus malda: „[aš meldžiu] kad jie būtų viena, kaip mes esame viena […] kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs.“    
 
Iš „Famille Chretienne“, parengė Tiberiados broliai