Nusilenkimas Dievui

Žodis „liturgija“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “leitourgia”. Klasikinėje graikų kalboje tai reiškia viešą veiklą žmonių labui. Liturginė konstitucija, išleista 1963 metais Vatikano II Bažnyčios Susirinkimo, liturgiją apibrėžia taip: Liturgija laikoma Jėzaus Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kur regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam savitu būdu įvykdomas žmogaus pašventinimas, ir mistinis Jėzaus Kristaus Kūnas, būtent jo galva ir nariai, pilnu ir viešu kultu garbina Dievą (SC7).
Kiekvienas liturginis veiksmas turi savo prasmę, todėl labai svarbu ją žinoti. Kūnas liturgijoje turi savo reikšmę, net galime teigti, kad jis mums „kalba“. Romos Katalikų Mišiolo įvade skaitome labai prasmingus žodžius: vieninga kūno laikysena, kurios turi laikytis kiekvienas dalyvaujantis liturgijoje, yra bendruomeniškumo ir vieningumo ženklas bendruomenėje (Nr. 20).
Turbūt ne vienas iš mūsų klausiame, kada turiu nusilenkti, kodėl turiu nusilenkti ir kam turiu nusilenkti. Taigi pagvildenkime šiuos klausimus. Nusilenkimas arba galvos palenkimas reiškia pagarbą, tuo parodoma, kad visiškai sutinkama su vyresniuoju ir jam pritariama.
Tiek nusilenkimas, tiek galvos palenkimas liturgijoje reiškia tą patį nuolankumą, pagarbą, atgailą, kvietimą, sutikimą, nusižeminimą. Žemu nusilenkimu pagerbiamas kryžius, altorius ir vyskupas. Taip pat yra svarbu atsiminti, kad nusilenkus kalbamos kai kurios maldos. Palenkiama galva tariant Jėzaus, Marijos, taip pat šventųjų vardus jų šventės dieną.
Palenkiame galvą, kai sakome: Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai; Ir Žodis tapo Kūnu, ir gyveno tarp mūsų.
Kodėl ir kam turime nusilenkti atsako Kardinolas Joseph Ratzinger savo knygoje Der Geist der Liturgie. Jis sako, kad pirmoje Eucharistinėje maldoje yra tokie žodžiai: Supplices de precamur – nuolankiai Tavęs prašome. Tai yra muitininko gestas, kuris žino, kad negali išlaikyti žvilgsnio į Dievą, todėl nusilenkia. Šis supplice – nuolankiame nusilenkime – yra išorinė išraiška to, ką Biblija vadina nuolankumu: Jis apiplėšė pats save (Fil 2, 8).
Puikybę, kuri yra melas mūsų būčiai, kai žmogus nori būti kaip Dievas, Dievas nugali nuolankumu, kai pats tampa tarnu, pasilenkia iki mūsų. Žmogus turi išmokti nusilenkti prieš Dievą, nes pats Dievas pasilenkė prie žmogaus. Nusilenkimo gestas yra ėjimas į gilumą; tai kūniškas priminimas mums apie dvasinę laikyseną.
Šiais laikais nusižeminimas, nuolankumas tarsi nustumiami į šoną. Gal tai neprasminga šiuolaikiniam žmogui? Mes gi nusilenkiame prieš Dievą, todėl mūsų nusilenkimas Dievui nėra „nemadingas“.
 Daniel N.