Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę

Popiežius Pranciškus

Apaštališkasis laiškas
ADMIRABILE SIGNUM
apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę

1. Įstabus prakartėlės ženklas, toks brangus krikščionių tautai, visada kelia nuostabą ir susižavėjimą. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį reiškia paprastai ir džiaugsmingai skelbti Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį. Prakartėlė yra tarsi gyva Evangelija, kylanti iš Šventojo Rašto puslapių. Kai kontempliuojame Viešpaties gimimo sceną, esame kviečiami dvasiškai leistis į kelionę patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad pasitiktų kiekvieną žmogų. Suvokiame, jog Jis taip stipriai mus mylėdamas vienijasi su mumis, idant mes galėtume vienytis su Juo.

Šiuo Laišku norėčiau paremti gražią mūsų šeimų tradiciją, pagal kurią prieš Kalėdas įrengiama prakartėlė, taip pat palaikyti paprotį įrengti prakartėlę darbo vietose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, aikštėse. Pasitelkiant kūrybingą vaizduotę ir panaudojant kuo įvairiausias medžiagas kuriami maži grožio šedevrai. To mokomasi nuo vaikystės, kai tėtis ir mama drauge su seneliais perduoda šį džiaugsmingą paprotį, kuriame glūdi turtingas liaudies dvasingumas. Linkiu, kad ši praktika nesiliautų; priešingai, turiu viltį, jog ten, kur tokia praktika nebepuoselėjama, ji bus iš naujo atrasta ir atgaivinta.

2. Prakartėlės kilmė pirmiausia susijusi su kai kuriomis evangelinėmis Jėzaus gimimo Betliejuje detalėmis. Šventasis evangelistas Lukas paprastai sako, kad Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2, 7). Jėzus buvo paguldytas ėdžiose (lotyniškai praesepium), iš čia kilo prakartėlės pavadinimas.

Ateidamas į šį pasaulį Dievo Sūnus randa vietą ten, kur gyvuliai ateina paėsti. Šienas tampa pirmuoju lopšiu Tam, kuris pasirodo kaip „duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 41). Šią simboliką jau atskleidė šv. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai; jis rašė: „Jis buvo paguldytas ėdžiose ir tapo mūsų maistu“ (Sermo 189, 4). Iš tikrųjų prakartėlėje glūdi įvairūs Jėzaus gyvenimo slėpiniai, ji priartina juos prie mūsų kasdienio gyvenimo.

Čia pat eikime prie prakartėlės kilmės, kaip mes tai suvokiame. Mintimis keliaujame į Riečio slėnyje esantį Grečo miestelį, kuriame šv. Pranciškus veikiausiai apsistojo keliaudamas į Romą, kur 1223 m. lapkričio 29 d. iš popiežiaus Honorijaus III gavo savo Regulos patvirtinimą. Po kelionės į Šventąją Žemę tos grotos jam ypač priminė Betliejaus kraštovaizdį. Gali būti, kad Neturtėliui darė įspūdį Romos Didžiosios Švč. Marijos bazilikos mozaikos, vaizduojančios Jėzaus gimimą – šalia tos vietos, kur pagal senovinę tradiciją saugomos ėdžių lentelių relikvijos.

Pranciškoniškieji šaltiniai išsamiai aprašo, kas vyko Greče. Likus penkiolikai dienų iki Kalėdų, Pranciškus pasišaukė vieną vietinį žmogų ,vardu Jonas, ir paprašė jį padėti įgyvendinti tokį troškimą: „Noriu atvaizduoti Betliejuje gimusį Vaikelį, kad kūniškomis akimis būtų galima matyti tą vargą, kurį jis patyrė stokodamas naujagimiui būtinų dalykų, kai buvo paguldytas guolyje ant šieno, šalia stovint jaučiui ir asilui“ (1). Ištikimas bičiulis, vos tai išgirdęs, čia pat nuėjo nurodytoje vietoje parengti viso to, ko reikėjo pagal šventojo norą. Gruodžio 25-ąją iš įvairių pusių į Grečą atvyko daug brolių, juos lydėjo iš apylinkių vyrai bei moterys su gėlėmis ir deglais pasišviesti tą šventą naktį. Pranciškus atvykęs rado prakartėlę su šienu, jaučiu ir asilu. Susirinkę žmonės Viešpaties gimimo scenos akivaizdoje išgyveno neapsakomą anksčiau nepatirtą džiaugsmą. Po to kunigas iškilmingai ant prakartėlės šventė Eucharistiją, parodydamas ryšį tarp Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Eucharistijos. Ta proga Greče nebuvo prakartėlės figūrų. Prakartėlės sceną vaizdavo ir išgyveno patys susirinkusieji (2).

Taip atsirado mūsų tradicija: visi susibūrė apie grotą pilni džiaugsmo, neliko jokios distancijos tarp vykstančio veiksmo ir šio slėpinio dalyvių.

Pirmasis šventojo Pranciškaus biografas Tomas Celanietis primena, kad tą naktį prie paprastos ir jaudinančios scenos dar buvo dovanotas ir stebuklingas regėjimas: vienas iš dalyvių regėjo prakartėlėje gulintį patį Kūdikėlį Jėzų. Nuo tos 1223 metų Kalėdų prakartėlės „kiekvienas ten buvęs su džiaugsmu grįžo namo“ (3).

3. Šventasis Pranciškus šiuo paprastu ženklu atliko didelį evangelizacijos darbą. Jo mokymas pasiekė krikščionių širdis, ir iki mūsų dienų išlieka tas autentiškas būdas, kaip naujai ir paprastai pristatyti mūsų tikėjimo grožį. Kita vertus, pati vieta, kur įgyvendinta pirmoji prakartėlė, kelia ir žadina tuos jausmus. Grečas tampa prieglobstis sielai, kuri slepiasi ant uolos, kad būtų apgaubta tylos.

Kodėl prakartėlė kelia mums tiek nuostabos ir taip jaudina mus? Pirmiausia todėl, kad parodo mums Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas, nusižemina iki mūsų mažumo. Gyvybės dovana, jau pati savaime slėpininga, dar labiau mus žavi, kai matome, jog Gimusysis iš Marijos yra kiekvienos gyvybės versmė ir atrama. Jėzuje Tėvas dovanojo mums brolį, ateinantį mūsų ieškoti, kai esame paklydę ir neberandame krypties; dovanojo ištikimą bičiulį, kuris visada arti prie mūsų; dovanojo savo Sūnų, kuris mums atleidžia ir pakelia mus iš nuodėmės.

Įrengę prakartėlę namie galime iš naujo išgyventi tai, kas vyko Betliejuje. Žinoma, Evangelijos visuomet išlieka šaltiniu, leidžiančiu pažinti ir apmąstyti tą įvykį. Tačiau jo vaizdavimas prakartėlėje padeda įsivaizduoti scenas, žadina jausmus, ragina pasijusti įsitraukusiam į išganymo istoriją, dabartinantis su šiuo įvykiu, kuris yra gyvas ir aktualus įvairiausiuose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose.

Prakartėlė, kilusi iš pranciškoniškosios tradicijos, ypatingu būdu ragina „pajusti“ ir „paliesti“ neturtą, kurį Dievo Sūnus pasirinko įsikūnydamas. Joje glūdi vidinis raginimas sekti Juo nuolankumo, neturto, išsižadėjimo keliu, vedančiu nuo Betliejaus ėdžių iki kryžiaus. Tai kvietimas su Juo susitikti ir gailestingai Jam tarnauti vargingiausiuose broliuose ir seseryse (plg. Mt 25, 31–46).

4. Dabar norėčiau apžvelgti įvairius prakartėlės ženklus, kad galėtume suprasti jų perteikiamą prasmę. Pirmiausia įrengiamas žvaigždėto dangaus fonas, vaizduojantis tamsią ir tylią naktį. Tai darome ne tik dėl ištikimybės evangeliniam aprašymui, bet atsižvelgdami ir į tame glūdinčią prasmę. Pamąstykime, kiek kartų mūsų gyvenimą apgaubia naktis. Net tomis akimirkomis Dievas nepalieka mūsų vienų, bet yra esantis, atsakantis į lemiamus mūsų būties prasmės klausimus: kas esu? Iš kur ateinu? Kodėl gimiau šiuo laiku? Kodėl myliu? Kodėl kenčiu? Kodėl mirsiu? Norėdamas atsakyti į juos Dievas tapo žmogumi. Jo artumas neša šviesą ten, kur tamsybės, ir apšviečia keliaujančius per kančių sutemas (plg. Lk 1, 79).

Verta atkreipti dėmesį į kraštovaizdį, kuris yra prakartėlės dalis. Dažnai jame vaizduojami senovinių namų bei rūmų griuvėsiai, jie kai kuriais atvejais tampa Betliejaus grota ir Šventosios Šeimos namais. Atrodo, kad griuvėsiams vaizduoti įkvėpimo semtasi iš dominikono Jacopo da Varrazze (Jacobus de Voragine, gyv. XIII a.) „Aukso legendos“, kurioje rašoma apie pagonių įsitikinimą, jog Romos Taikos šventykla grius tuomet, kai pagimdys Mergelė. Tie griuvėsiai pirmiausia yra puolusios žmonijos regimas ženklas, žymintis visa, kas tampa griuvėsiais, kas sugadinta ir kelia nusivylimą. Tos scenos byloja, kad Jėzus yra naujovė senajame pasaulyje, jis atėjo gydyti ir atstatyti, grąžinti mūsų gyvenimui ir pasauliui pirminį spindesį.

5. Kokie jausmai mus turi apimti, kai prakartėlėje vaizduojame kalnus, upelius, aveles ir piemenis! Taip atmename, kad pagal pranašų pažadus visa kūrinija dalyvauja Mesijo atėjimo šventėje. Angelai ir žvaigždė-kometa yra ženklas, kad ir mes esame kviečiami leistis į kelionę, ateiti prie grotos ir pagarbinti Viešpatį.

„Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15), – sako piemenys po angelų jiems apreikštos žinios. Šio aprašymo paprastume glūdi labai gražus mokymas. Priešingai negu daugelis žmonių, ketinančių nuveikti tūkstančius kitų dalykų, piemenėliai tampa pirmieji liudininkai to, kas esminga, būtent dovanoto išganymo. Nuolankiausi ir vargingiausi įstengia priimti Įsikūnijimo įvykį. Piemenėliai atsiliepia Dievui, kuris ateina susitikti su mumis Kūdikyje Jėzuje, ir leidžiasi pas Jį į meilės ir dėkingos nuostabos susitikimą. Būtent šis Dievo ir jo vaikų susitikimas Jėzaus dėka teikia gyvybę mūsų religijai, yra jos išskirtinis grožis, kuris ypač išryškėja prakartėlėje.

6. Mūsų prakartėlėse paprastai būna daug simbolinių figūrėlių. Visų pirma elgetų ir žmonių, nepažįstančių jokio kito turto, išskyrus širdies turtą. Jie taip pat visiškai teisėtai stovi arti Kūdikėlio Jėzaus, niekas negali jų išskirti ar nušalinti nuo lopšio, taip improvizuoto, kad aplink jį stovintys varguoliai nė kiek nedisonuoja. Priešingai, vargšai yra šiame slėpinyje privilegijuoti ir dažnai geriausiai geba atpažinti Dievo buvimą tarp mūsų.

Vargšai ir paprasti žmonės prie prakartėlės primena, kad Dievas tapo žmogumi tiems, kurie labiausiai jaučia jo meilės poreikį ir prašo jo artumo. „Romus ir nuolankios širdies“ Jėzus (Mt 11, 29) gimė beturtis, gyveno paprastą gyvenimą mokydamas mus suvokti tai, kas esminga, ir tuo gyventi. Iš prakartėlės kyla aiški žinia: negalime leistis suvedžiojami turtu ir daugeliu netvarių laimės pasiūlymų. Fone Erodo rūmai yra uždari, kurti džiaugsmo skelbimui. Gimdamas prakartėlėje pats Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, teikiančią vilties bei orumo beturčiams ir nušalintiesiems: tai meilės revoliucija, švelnumo revoliucija. Nuo prakartėlės Jėzus su švelnia galia skelbia raginimą dalytis su pačiais mažiausiais, – tai kelias į žmogiškesnį ir broliškesnį pasaulį, kuriame nė vienas nebūtų išskiriamas ar nustumiamas į nuošalę.

Dažnai vaikai – taip pat ir suaugusieji! – mėgsta prakartėlę papildyti tokiomis figūromis, kurios, atrodytų, nesusijusios su evangeliniais pasakojimais. Vis dėlto šia vaizduote stengiamasi išreikšti, kad Jėzaus pradėtame naujajame pasaulyje yra vietos viskam, kas žmogiška, kiekvienam kūriniui. Nuo piemens iki kalvio, nuo kepėjo iki muzikantų, nuo nešinų vandens ąsočiais moterų iki žaidžiančių vaikų – visa tai vaizduoja kasdienybės šventumą, džiaugsmą kasdienius veiksmus atlikti nepaprastu būdu, kai Jėzus su mumis dalijasi savo dieviškuoju gyvenimu.

7. Palaipsniui prakartėlė veda mus į grotą, kur Marijos ir Juozapo figūros. Marija yra mama, kontempliuojanti savo kūdikį ir rodanti jį tiems, kurie ateina jo aplankyti. Mergelės figūra nukreipia mūsų mintis į didįjį slėpinį, kai Dievas pabeldė į jos nekaltosios širdies duris. Į angelo apreiškimo žodžius, kviečiančius ją tapti Dievo motina, Marija atsiliepė visišku klusnumu. Jos žodžiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), mums visiems liudija, kaip reikia su tikėjimu atsiduoti Dievo valiai. Dėl ištarto „Taip“, Marija tapo Dievo Sūnaus motina neprarasdama savo mergystės, bet ją pašventindama Jo dėka. Ją matome kaip Dievo Motiną, nepasilaikančią savo Sūnaus tik sau, bet visus kviečiančią paklusti jo žodžiui ir jį įgyvendinti (plg. Jn 2, 5).

Greta Marijos stovi Kūdikį ir jo motiną saugantis šventasis Juozapas. Paprastai jis vaizduojamas su lazda, o kartais rankose dar laiko žibintą. Šventasis Juozapas atlieka labai svarbų vaidmenį Jėzaus ir Marijos gyvenime. Jis yra globėjas, nepaliaujamai saugantis savo šeimą. Kai Dievas Juozapą įspėja dėl grėsmės, kylančios iš Erodo, jis nedvejodamas leidžiasi į kelionę ir emigruoja į Egiptą (plg. Mt 2, 13–15). Pavojui praėjus, vėl su šeima grįžta į Nazaretą, kur tampa pirmuoju Jėzaus auklėtoju vaikystės ir paauglystės metais. Juozapas širdyje nešiojo didelį slėpinį, susijusį su Jėzumi ir jo sužadėtine Marija; būdamas teisus žmogus, jis visada pasitikėjo Dievo valia ir ją įgyvendino.

8. Prakartėlės širdis ima plakti, kai per Kalėdas įdedame į ją Kūdikėlio Jėzaus figūrą. Dievas pasirodo kūdikyje, leisdamas save apkabinti mūsų rankomis. Silpnume ir trapume jis slepia visą kuriančią ir perkeičiančią galią. Nors tai atrodo neįmanoma, vis dėlto taip yra: Jėzuje Dievas tapo vaiku ir šiuo savo būviu panorėjo atskleisti savo meilės didybę – ji reiškiasi vaiko šypsena ir į kiekvieną tiesiamomis rankomis.

Vaiko gimimas kelia džiaugsmą ir nuostabą, nes per tai susiduriame su didžiu gyvenimo slėpiniu. Kai matome prie naujagimio sūnaus stovinčių jaunų sutuoktinių žibančias akis, suprantame, ką jautė Marija ir Juozapas, kai žvelgdami į kūdikį Jėzų suvokė Dievo esamybę savo gyvenime.
„Gyvenimas pasirodė“ (1 Jn 1, 2): taip apaštalas Jonas apibendrina Įsikūnijimo slėpinį. Prakartėlė duoda galimybę mums pamatyti ir paliesti tą vienintelį ir ypatingą, pakeitusį istorijos tėkmę įvykį, nuo kurio skaičiuojame metus prieš ir po Kristaus gimimo.

Dievo veikimo būdas mus stulbina: atrodo neįmanoma, kad jis atsisakytų savo šlovės ir taptų žmogumi, tokiu kaip mes. Kaip netikėta, kad Dievas priima mūsų elgseną: miega, minta motinos pienu, verkia ir žaidžia kaip visi vaikai! Kaip visada, Dievas mus trikdo, yra nenumatomas, nuolat pranokstantis mūsų susikurtas schemas. Taigi prakartėlė rodo mums Dievą, įžengusį į pasaulį, ir ragina mus mąstyti apie mūsiškį gyvenimą, įrašytą į dieviškąjį; kviečia tapti Jo mokiniais, jei norime pasiekti galutinę gyvenimo prasmę.

9. Artinantis Viešpaties Apsireiškimo šventei, prie prakartėlės pastatomos trys Karalių – Išminčių figūros. Žvelgdami į žvaigždę, tie išmintingi ir turtingi valdovai iš Rytų vyko į Betliejų pažinti Jėzaus ir paaukoti jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Tos dovanos turi taip pat alegorinę prasmę: auksas žymi Jėzaus karališkąją garbę; smilkalai reiškia jo dieviškumą; mira yra skirta jo šventai žmogystei, patirsiančiai mirtį ir palaidojimą.

Žvelgdami į tą prakartėlės sceną, esame kviečiami apmąstyti kiekvieno krikščionio atsakomybę būti evangelizuotoju. Mes kiekvienas tampame Gerosios Naujienos nešėjai tiems, kuriuos sutinkame, liudydami susitikimo su Jėzumi džiaugsmą ir jo meilę konkrečiais gailestingumo darbais.

Išminčiai moko, kad galima iš labai toli ateiti pas Kristų. Tai turtingi, išmintingi, begalybės ištroškę svetimšaliai, kurie leidžiasi į ilgą ir pavojingą kelionę, vedančią juos į Betliejų (plg. Mt 2, 1–12). Juos, stovinčius Karaliaus Kūdikio akivaizdoje, apima didžiulis džiaugsmas. Jie nepasipiktina aplinkos skurdu. Nedvejodami puola ant kelių ir Jam nusilenkia. Jo akivaizdoje jie supranta, kad Dievas, kuris visavalde išmintimi tvarko žvaigždes, valdo ir istorijos tėkmę, pažemindamas galinguosius ir išaukštindamas nuolankiuosius. Veikiausiai grįžę į savo šalį jie pasakojo apie tą stulbinantį susitikimą su Mesiju, pradėdami Evangelijos plitimo kelionę tarp tautų.

10. Stovėdami prieš prakartėlę, mintimis noriai grįžtame į vaikystę, kai nekantriai laukėme, kada galėsime pradėti rengti prakartėlę. Tie atsiminimai vėl iš naujo leidžia įsisąmoninti tą didžią dovaną, kurią gavome kartu su mums perduotu tikėjimu. Tuo pat metu tai primena pareigą ir džiaugsmą savo vaikams ir anūkams suteikti galimybę dalyvauti toje pačioje patirtyje. Nesvarbu, kokiu būdu įrengiama prakartėlė. Ji gali būti kasmet tokia pati arba kiekvienais metais vis kitokia; svarbu, kad ji bylotų mūsų gyvenimui. Visur ir bet kokia forma prakartėlė byloja apie Dievo meilę – Dievo, kuris tapo kūdikiu, kad mums pasakytų, koks jis artimas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo būklės.

Brangūs broliai ir seserys, prakartėlė yra tikėjimo perdavimo proceso, kuris yra malonus ir reiklus, dalis. Nuo pat vaikystės, po to kiekviename gyvenimo etape ji moko mus kontempliuoti Jėzų, jausti Dievo meilę mums, jausti ir tikėti, kad Dievas yra su mumis, o mes esame su Juo, visi kaip vaikai ir broliai dėka to Kūdikio, Dievo Sūnaus, ir Mergelės Marijos. Ir jausti, kad tai ir yra laimė. Šventojo Pranciškaus mokykloje atverkime širdį šiai paprastai malonei, leiskime, kad iš nuostabos gimtų nuolanki malda: mūsų „Ačiū“ Dievui, kuris panorėjo su mumis dalytis viskuo, kad mūsų niekada nepaliktų vienų.

Paskelbta Greče, Prakartėlės šventovėje, 2019 m. gruodžio 1 d., septintaisiais mano pontifikato metais.

Pranciškus

(1) Tomas Celanietis. Šventojo Pranciškaus pirmasis gyvenimas, 84: Fontes francescani (FF), n. 468.
(2) Plg. ten pat, 85: FF, n. 469.
(3) Ten pat, 86: FF, n. 470.