Ar Kristus leidžia skirtis?

SkyrybosKai kurie skaitytojai klausia, dėl ko Katalikų Bažnyčia yra tokia griežta skyrybų atžvilgiu. Juk, jų nuomone, net ir Kristus leidęs skyrybas kai kuriais atvejais. Apie tai šv. Matas savo evangelijoje rašo: “Kiekvienas, kurs paleidžia savo žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja” (Mt 5, 32). Panašiai kalbama ir kitoje vietoje: “Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19, 9). Iš čia pacituotų evangelijos žodžių atrodo, kad svetimavimo atveju Kristus leidžia skirtis. Tad dėl ko Katalikų Bažnyčia į tai nekreipia dėmesio ir neleidžia skirtis net ir šiuo atveju?
Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, kad kitose Šv. Rašto vietose yra labai aiškiai pasakyta, jog skyrybos yra draudžiamos be jokių išimčių. Štai kaip šv. Paulius rašo: “Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru: – taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos” (1 Kor 7, 10-11). Taigi, jeigu žmona su vyru negali sugyventi, jiems leidžiama atsiskirti, bet juodu vis tiek pasilieka santuokos ryšiu sujungti, todėl vyras negali kitos vesti, o žmona negali už kito tekėti, kol abudu yra gyvi. Tai yra aiškiai pabrėžiama ir kitoje vietoje: “Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje” (1 Kor 7, 3).
Bažnyčios mokslas apie santuokos nesuardomumą kai kam atrodo per daug griežtas. Kartais gal ne vienas savo širdyje pagalvoja: “Kažin ar ir Dievas panašiai žiūri į ši klausimą, kaip Katalikų Bažnyčia?” Tokioje šių laikų žmonijos galvosenoje nėra nieko naujo, panašiai buvo galvojama ir tada, kai pats Dievas – Kristus gyveno šioje žemėje ir pats mokė žmones. Kalbėdamas apie santuoką, Kristus sakė, jog paties Dievo amžių pradžioje yra taip sutvarkyta, kad vyras ir žmona paliks net savo tėvus ir vienas su kitu bus susijungę taip stipriai, kad bus lyg vienas kūnas. Ir tada labai aiškiai pasakė: “Taigi, ką Dievas sujungė, žmogus tene-perskiria” (Mk 10, 9). Todėl joks žmogus šioje žemėje neturi teisės nutraukti to ryšio, kuris yra surištas paties Dievo. Šis Kristaus mokslas net ir patiems apaštalams buvo sunkiai suprantamas ir atrodė per daug griežtas, todėl jie, parėję namo, dar klausė Kristaus, ar iš tikrųjų negalima skirtis ir kitą vesti. Tada Kristus jiems dar patvirtino: “Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja” (Mk 10, 11-12). Beveik lygiai tokius pat Kristaus žodžius šiuo klausimu yra užrašęs ir šv. Lukas: “Kiekvienas, kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja” (Lk 16, 18).
Tiek Morkus, tiek Lukas perduoda Kristaus mokslą, draudžiantį skyrybas, be jokių sąlygų. Tik Matas lyg prideda vieną sąlygą , lyg padaro išimtį svetimavimo atveju. Atrodo, kad pagal jo užrašytus Kristaus žodžius, galima skirtis tada, jei vyras ar žmona vienas kitam yra neištikimi, jeigu vienas ar kitas svetimauja. Iš tikrųjų dauguma protestantų šią Šv. Rašto vietą taip ir supranta – mano, kad neištikimybės atveju yra leidžiama skirtis. Katalikų Bažnyčia niekada to nepripažino ir aiškino, kad tą šv. Mato pridėtą klauzulę reikia kitaip suprasti, nes Kristaus mokslas apie santuokos nesuardomumą yra per daug aiškus iš kitų Šv. Rašto vietų.
Dauguma Šv. Rašto aiškintojų galvojo, jog toji šv. Mato paminėta klauzulė turi būti kokia nors mažos svarbos smulkmena, nes jeigu tai būtų tokia svarbi išimtis, kuri leidžia nutraukti santuokos ryšį, apie tai būtų paminėta ir kitose evangelijose, bet, kaip jau matėme, nei šv. Morkus, nei šv. Lukas tos klauzulės nemini. Užtat Šventraščio žinovai iki šiol mokė, kad ten Kristus greičiausiai bus galvojęs ne apie tikras skyrybas su teise iš naujo vesti ar tekėti, bet tik apie nutraukimą bendro gyvenimo, apie atsiskyrimą vienas nuo kito be teisės vesti ar tekėti, nes santuokos ryšys tuo atsiskyrimu nenutraukiamas.
Tačiau paskutiniuoju metu, kai Šv. Rašto specialistai labiau įsigilino į senąsias kalbas ir į atskirų evangelijose vartojamų žodžių reikšmę, priėjo prie kitokios išvados mūsų minėtu klausimu: toje klauzulėje yra kalbama apie atsiskyrimą tokiu atveju, kai tikro santuokos ryšio nebuvo, bet kai tariamas vyras ir tariama žmona gyveno tik konkubinate. Aišku, kad tokiu atveju ne tik galima, bet ir reikia skirtis, jeigu neįmanoma tokio gyvenimo sutvarkyti, priimant tikrą, teisėtą santuoką.
Bet kaip įvyko šis naujas “atradimas”, dėl ko pirmiau buvo kitaip galvota ir aiškinta? Dalykas komplikuotas, bet drauge ir labai paprastas. Kas moka keletą kalbų, gerai žino, kad kiekvienoje kalboje yra ypatingų posakių bei žodžių, kurie, pažodžiui į kitą kalbą išversti, gauna skirtingą prasmę. Verčiant ką nors iš vienos kalbos į kitą, reikia labai gerai mokėti abidvi kalbas ir visus tų kalbų niuansus. Todėl ir verčiant Šv. Raštą iš vienos kalbos į kitą, pasitaiko netikslumų. Taip yra ir šiuo atveju, kai kalbama apie tą šv. Mato evangelijos minimą išimtį, kur atrodo, kad galima skirtis svetimavimo arba neištikimybės atveju.
Originalioje hebrajų kalboje, kuria buvo parašyta šv. Mato evangelija, toje vietoje yra vartojamas žodis “zenut”. Verčiant šv. Mato evangeliją į graikų kalbą, buvo vartojamas žodis “porneia”, toliau, verčiant į lotynų kalbą – “fornicatio”, o lietuvių kalboje mes vartojame – “svetimavimas” arba “neištikimybė”. Tačiau šie visi vertimai visiškai neatitinka hebraiško žodžio “zenut” prasmės. Pagal naujausius kalbininkų studijų duomenis “zenut” to meto hebrajų kalboje reiškė “neteisėtą santuoką” arba, kitaip sakant, konkubinatą. Todėl minėtą šv. Mato evangelijos sakinį reikėtų taip versti: “Kas paleidžia savo žmoną, išskiriant konkubinato atvejį, svetimauja”. Tai yra, tuo atveju, kai gyvenama tik konkubinate, bet ne teisėtoje santuokoje, galima (ir net reikia!) skirtis.
Tiems, kurie vartojo hebrajų kalbą, šv. Mato žodžiai buvo visiškai suprantami ir nesukelią jokio abejojimo. Bet graikų kalboje, kuria savo evangeliją rašė šv. Morkus ir šv. Lukas, atitinkamo žodžio nebuvo, todėl juodu savo evangelijose jį visiškai praleido, nes tai buvo tik tam tikra klauzulė, tam tikras paaiškinimas, kuris nepakeičia aiškinamo dalyko (skyrybų) esmės.
Bet dėl ko Kristus, kalbėdamas apie santuokos nesuardomumą, pridėjo tą klauzulę, tą tariamą išimtį, kuri atrodo visai nereikalinga? Mums ji tikrai atrodo nereikalinga, savaime suprantama, tačiau ji buvo reikalinga tiems žmonėms, kuriems Kristus kalbėjo. Jis kalbėjo hebrajų (arba aramajų) kalba. Toje kalboje nėra žodžio “žmona”, bet visais atvejais vartojamas tik vienas žodis “moteris”. Taigi, kai Kristus aiškino, kad “kas paleidžia savo moterį ir kitą veda, tas svetimauja”, žydai galėjo manyti, kad negalima paleisti ir tos moters, kuri nėra tikra žmona, bet tik meilužė. Dėl to Kristus ir pridėjo tą išimtį – konkubinato atvejį.
Taigi matome, kad Bažnyčios mokslo esmė nesikeičia, gali keistis tik moksliškas kurios nors tiesos aiškinimas. Taip pat dabar gal geriau suprasime, dėl ko Katalikų Bažnyčia neleidžia kiekvienam žmogui aiškintis Šv. Raštą taip, kaip jam patinka, bet tai daryti gali tik Bažnyčios patvirtintas autoritetas. Kaip senovės rašytojų veikalams suprasti reikia ir kalbinės, ir istorinės erudicijos, taip ir Šv. Raštui suprasti reikia būti gerai susipažinusiam ir su ta kalba, kuria jis buvo parašytas, ir su anų laikų istorija bei papročiais.

Juozas Vaišnys SJ