Liturginės spalvos

Spalvų simbolika jau buvo žinoma Egipto ir judėjų kulte. Kultui skirtų dra­bužių išskirtinumui pažymėti jau Senajame Testamente buvo nustatytos šios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai purpurinė, šviesiai rausva ir skaisčiai balta. Šis spalvų ketver­tukas buvo naudojamas tiek šventyklos pastato viduje, tiek vyriausiojo kunigo ir kitų kunigų apeigų drabužiams. Bet Seno­jo Testamento spalvų kanonas neturėjo le­miamos reikšmės kriščioniškų liturginių drabužių spalvų taisyklėms, net konkrečių spalvų simbolikai.
Senojo Testamento apeigų drabužiams buvo vienodai naudojamos visos keturios spalvos, o krikščionys darė tarp jų skirtu­mą ir išskyrė jų tarpusavio konkurencijos taisykles, atsižvelgdami į apeigų temą bei progą.
Liturginių spalvų taisyklės buvo nu­statytos jau krikščionybės pradžioje. Rytų Bažnyčioje jau tuo metu buvo galima pa­stebėti išskirtinį požiūrį į baltą spalvą, kuri buvo naudojama tiek kasdieniniame gyvenime, tiek apeigoms. Klemensas Aleksandrietis (miręs apie 215 metus) tikinčiuosius įspėjo dėl spalvotų drabužių dėvėjimo, teik­damas: „Žmonėms, kurie viduje esti balti ir nesutepti, pritinka nešioti baltus ir papras­tus drabužius. Anot Apreiškimo pagal Jo­ną, tokiais drabužiais buvo apsivilkęs ir pats Viešpats”.
Iki karolingų laikotarpio balta spalva buvo išskirtinė ir svarbiausia iš visų litur­ginių spalvų. Pirmieji liturginių spalvų nau­dojimo papročių aprašymai aptinkami ga­na vėlai – tik IX amžiuje. Liturginių spalvų reikšmė galutinai susiformavo XII amžiu­je, kai įsivyravo simbolių naudojimas litur­gijoje. Spalvų parinkimas ir naudojimas pri­klauso nuo kiekvienai spalvai būdingo cha­rakterio ir jų dvasinio poveikio įvairiose bažnytinėse šventėse.
Popiežius Inocentas III (+1216) savo šešių knygų veikale aprašė ir komentavo Romos Bažnyčios spalvas. Šio veikalo pla­tinimas lėmė liturginių spalvų taisyklių išplitimą visuotinėje Bažnyčioje. Inocen­tas III nurodė penkias liturgines spalvas: baltą, raudoną, žalią, juodą ir violetinę. Ta­čiau šis spalvų penketukas visuotinai bu­vo įsakytas tik popiežiaus Pijaus V, kuris apibrėžė ir jų konkretų naudojimą.
Balta spalva, pasak Inocento III, pri­mena Viešpaties Apsireiškimo dienos nuo­stabių žvaigždžių spindesį, Jėzaus ir Jo mo­tinos Marijos tyrumą. Didįjį ketvirtadienį naudojama balta spalva, kadangi tą dieną pašventinti aliejai skirti sielos pašventini­mui, o kojų plovimo scenos atpasakojimas Evangelijoje primena sielos apvalymą. Per Velykas ši spalva primena mums baltai ap­sirengusius angelus prie Viešpaties kapo, per Šeštines – dangaus debesis, kurie paslėpė Viešpatį, bei du angelus, kurie pa­sirodė po įžengimo į dangų. Kaip nekaltu­mo bei tyrumo simbolis ir dangiškos garbės ženklas balta spalva naudojama švč. Mer­gelės Marijos ir angelų švenčių dienomis, taip pat išpažinėjų, mergelių ir kitų šventųjų (ne kankinių) garbei. Jono Krikštytojo gi­mimo dieną balta spalva primena, jog Jo­nas nors ir buvo pradėtas su nuodėme, tačiau jau motinos įsčiose tapo šventu. Pa­sak Inocento III, bažnyčios konsekracijos bei pašventinimo metu balta spalva reiškia, kad Bažnyčia yra tyriausioji Dievo Sūnaus Sužadėtinė.
 
Raudona spalva, teigia Inocentas III, naudojama apaštalų ir kankinių šventėse, nes jie praliejo savo kraują už Kristų. Per Sekmines ši spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies (raudonos) pavidalu, kuri nusileido ant apaštalų. Taip pat ir kankinės mergelės šventės metu naudojama ne bal­ta (kuri reikštų nekaltybę), bet raudona spalva. Inocentas III teigia, kad kankinystė labiau vertintina, nes Šv. Rašte užrašyta: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13).
 
Žalia spalva, pasak Inocento III, įvar­dijama kaip tarpinė spalva, todėl ji tinkama tokioms dienoms, kurios neturi nei šven­tiško, nei atgailos bei liūdesio charakterio – visiems eiliniams sekmadieniams bei šio­kiadieniams, išskyrus švenčių aštuondienius, atgailos laikotarpį (adventą ir gavėnią) ir Velykų laikotarpį.
 
Juoda spalva išreiškia liūdesio ir atgai­los charakterį, todėl ji seniau buvo naudo­jama advento ir gavėnios metu, Nekaltų vaikelių išžudymo dieną ir gedulingose pa­maldose. Nors po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ji nėra uždrausta, tač­iau jos naudojimas labai apibrėžtas: at­sižvelgiant į vietos papročius, ją galima naudoti tik gedulingose pamaldose. Tač­iau kur galimybės leidžia, ją visuomet pa­vaduoja violetinė spalva.
 
Violetinė spalva Inocentui III atrodė kaip šalutinė arba juodą papildanti spalva. Pasak Durando, violetinė spalva, kuri yra „išblyškusi ir tarsi pilkoka”, primena, kad per griežtą atgailą ir apsimarinimą mūsų kūnai tarsi išblykšta. Todėl ši spalva ypač tinkama atgailos dienoms.
 
Auksinė spalva yra ypatingai iškilmin­ga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti.
 
 s. Loreta Ilekytė