Spalvų simbolika jau buvo žinoma Egipto ir judėjų kulte. Kultui skirtų drabužių išskirtinumui pažymėti jau Senajame Testamente buvo nustatytos šios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai purpurinė, šviesiai rausva ir skaisčiai balta. Šis spalvų ketvertukas buvo naudojamas tiek šventyklos pastato viduje, tiek vyriausiojo kunigo ir kitų kunigų apeigų drabužiams. Bet Senojo Testamento spalvų kanonas neturėjo lemiamos reikšmės kriščioniškų liturginių drabužių spalvų taisyklėms, net konkrečių spalvų simbolikai.
Senojo Testamento apeigų drabužiams buvo vienodai naudojamos visos keturios spalvos, o krikščionys darė tarp jų skirtumą ir išskyrė jų tarpusavio konkurencijos taisykles, atsižvelgdami į apeigų temą bei progą.
Liturginių spalvų taisyklės buvo nustatytos jau krikščionybės pradžioje. Rytų Bažnyčioje jau tuo metu buvo galima pastebėti išskirtinį požiūrį į baltą spalvą, kuri buvo naudojama tiek kasdieniniame gyvenime, tiek apeigoms. Klemensas Aleksandrietis (miręs apie 215 metus) tikinčiuosius įspėjo dėl spalvotų drabužių dėvėjimo, teikdamas: „Žmonėms, kurie viduje esti balti ir nesutepti, pritinka nešioti baltus ir paprastus drabužius. Anot Apreiškimo pagal Joną, tokiais drabužiais buvo apsivilkęs ir pats Viešpats”.
Iki karolingų laikotarpio balta spalva buvo išskirtinė ir svarbiausia iš visų liturginių spalvų. Pirmieji liturginių spalvų naudojimo papročių aprašymai aptinkami gana vėlai – tik IX amžiuje. Liturginių spalvų reikšmė galutinai susiformavo XII amžiuje, kai įsivyravo simbolių naudojimas liturgijoje. Spalvų parinkimas ir naudojimas priklauso nuo kiekvienai spalvai būdingo charakterio ir jų dvasinio poveikio įvairiose bažnytinėse šventėse.
Popiežius Inocentas III (+1216) savo šešių knygų veikale aprašė ir komentavo Romos Bažnyčios spalvas. Šio veikalo platinimas lėmė liturginių spalvų taisyklių išplitimą visuotinėje Bažnyčioje. Inocentas III nurodė penkias liturgines spalvas: baltą, raudoną, žalią, juodą ir violetinę. Tačiau šis spalvų penketukas visuotinai buvo įsakytas tik popiežiaus Pijaus V, kuris apibrėžė ir jų konkretų naudojimą.
Balta spalva, pasak Inocento III, primena Viešpaties Apsireiškimo dienos nuostabių žvaigždžių spindesį, Jėzaus ir Jo motinos Marijos tyrumą. Didįjį ketvirtadienį naudojama balta spalva, kadangi tą dieną pašventinti aliejai skirti sielos pašventinimui, o kojų plovimo scenos atpasakojimas Evangelijoje primena sielos apvalymą. Per Velykas ši spalva primena mums baltai apsirengusius angelus prie Viešpaties kapo, per Šeštines – dangaus debesis, kurie paslėpė Viešpatį, bei du angelus, kurie pasirodė po įžengimo į dangų. Kaip nekaltumo bei tyrumo simbolis ir dangiškos garbės ženklas balta spalva naudojama švč. Mergelės Marijos ir angelų švenčių dienomis, taip pat išpažinėjų, mergelių ir kitų šventųjų (ne kankinių) garbei. Jono Krikštytojo gimimo dieną balta spalva primena, jog Jonas nors ir buvo pradėtas su nuodėme, tačiau jau motinos įsčiose tapo šventu. Pasak Inocento III, bažnyčios konsekracijos bei pašventinimo metu balta spalva reiškia, kad Bažnyčia yra tyriausioji Dievo Sūnaus Sužadėtinė.
Raudona spalva, teigia Inocentas III, naudojama apaštalų ir kankinių šventėse, nes jie praliejo savo kraują už Kristų. Per Sekmines ši spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies (raudonos) pavidalu, kuri nusileido ant apaštalų. Taip pat ir kankinės mergelės šventės metu naudojama ne balta (kuri reikštų nekaltybę), bet raudona spalva. Inocentas III teigia, kad kankinystė labiau vertintina, nes Šv. Rašte užrašyta: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13).
Žalia spalva, pasak Inocento III, įvardijama kaip tarpinė spalva, todėl ji tinkama tokioms dienoms, kurios neturi nei šventiško, nei atgailos bei liūdesio charakterio – visiems eiliniams sekmadieniams bei šiokiadieniams, išskyrus švenčių aštuondienius, atgailos laikotarpį (adventą ir gavėnią) ir Velykų laikotarpį.
Juoda spalva išreiškia liūdesio ir atgailos charakterį, todėl ji seniau buvo naudojama advento ir gavėnios metu, Nekaltų vaikelių išžudymo dieną ir gedulingose pamaldose. Nors po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ji nėra uždrausta, tačiau jos naudojimas labai apibrėžtas: atsižvelgiant į vietos papročius, ją galima naudoti tik gedulingose pamaldose. Tačiau kur galimybės leidžia, ją visuomet pavaduoja violetinė spalva.
Violetinė spalva Inocentui III atrodė kaip šalutinė arba juodą papildanti spalva. Pasak Durando, violetinė spalva, kuri yra „išblyškusi ir tarsi pilkoka”, primena, kad per griežtą atgailą ir apsimarinimą mūsų kūnai tarsi išblykšta. Todėl ši spalva ypač tinkama atgailos dienoms.
Auksinė spalva yra ypatingai iškilminga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti.
s. Loreta Ilekytė
Liturginės spalvos
Spalvų simbolika jau buvo žinoma Egipto ir judėjų kulte. Kultui skirtų drabužių išskirtinumui pažymėti jau Senajame Testamente buvo nustatytos šios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai purpurinė, šviesiai rausva ir skaisčiai balta. Šis spalvų ketvertukas buvo naudojamas tiek šventyklos pastato viduje, tiek vyriausiojo kunigo ir kitų kunigų apeigų drabužiams. Bet Senojo Testamento spalvų kanonas neturėjo lemiamos reikšmės kriščioniškų liturginių drabužių spalvų taisyklėms, net konkrečių spalvų simbolikai.
Senojo Testamento apeigų drabužiams buvo vienodai naudojamos visos keturios spalvos, o krikščionys darė tarp jų skirtumą ir išskyrė jų tarpusavio konkurencijos taisykles, atsižvelgdami į apeigų temą bei progą.
Liturginių spalvų taisyklės buvo nustatytos jau krikščionybės pradžioje. Rytų Bažnyčioje jau tuo metu buvo galima pastebėti išskirtinį požiūrį į baltą spalvą, kuri buvo naudojama tiek kasdieniniame gyvenime, tiek apeigoms. Klemensas Aleksandrietis (miręs apie 215 metus) tikinčiuosius įspėjo dėl spalvotų drabužių dėvėjimo, teikdamas: „Žmonėms, kurie viduje esti balti ir nesutepti, pritinka nešioti baltus ir paprastus drabužius. Anot Apreiškimo pagal Joną, tokiais drabužiais buvo apsivilkęs ir pats Viešpats”.
Iki karolingų laikotarpio balta spalva buvo išskirtinė ir svarbiausia iš visų liturginių spalvų. Pirmieji liturginių spalvų naudojimo papročių aprašymai aptinkami gana vėlai – tik IX amžiuje. Liturginių spalvų reikšmė galutinai susiformavo XII amžiuje, kai įsivyravo simbolių naudojimas liturgijoje. Spalvų parinkimas ir naudojimas priklauso nuo kiekvienai spalvai būdingo charakterio ir jų dvasinio poveikio įvairiose bažnytinėse šventėse.
Popiežius Inocentas III (+1216) savo šešių knygų veikale aprašė ir komentavo Romos Bažnyčios spalvas. Šio veikalo platinimas lėmė liturginių spalvų taisyklių išplitimą visuotinėje Bažnyčioje. Inocentas III nurodė penkias liturgines spalvas: baltą, raudoną, žalią, juodą ir violetinę. Tačiau šis spalvų penketukas visuotinai buvo įsakytas tik popiežiaus Pijaus V, kuris apibrėžė ir jų konkretų naudojimą.
Balta spalva, pasak Inocento III, primena Viešpaties Apsireiškimo dienos nuostabių žvaigždžių spindesį, Jėzaus ir Jo motinos Marijos tyrumą. Didįjį ketvirtadienį naudojama balta spalva, kadangi tą dieną pašventinti aliejai skirti sielos pašventinimui, o kojų plovimo scenos atpasakojimas Evangelijoje primena sielos apvalymą. Per Velykas ši spalva primena mums baltai apsirengusius angelus prie Viešpaties kapo, per Šeštines – dangaus debesis, kurie paslėpė Viešpatį, bei du angelus, kurie pasirodė po įžengimo į dangų. Kaip nekaltumo bei tyrumo simbolis ir dangiškos garbės ženklas balta spalva naudojama švč. Mergelės Marijos ir angelų švenčių dienomis, taip pat išpažinėjų, mergelių ir kitų šventųjų (ne kankinių) garbei. Jono Krikštytojo gimimo dieną balta spalva primena, jog Jonas nors ir buvo pradėtas su nuodėme, tačiau jau motinos įsčiose tapo šventu. Pasak Inocento III, bažnyčios konsekracijos bei pašventinimo metu balta spalva reiškia, kad Bažnyčia yra tyriausioji Dievo Sūnaus Sužadėtinė.
Raudona spalva, teigia Inocentas III, naudojama apaštalų ir kankinių šventėse, nes jie praliejo savo kraują už Kristų. Per Sekmines ši spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies (raudonos) pavidalu, kuri nusileido ant apaštalų. Taip pat ir kankinės mergelės šventės metu naudojama ne balta (kuri reikštų nekaltybę), bet raudona spalva. Inocentas III teigia, kad kankinystė labiau vertintina, nes Šv. Rašte užrašyta: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13).
Žalia spalva, pasak Inocento III, įvardijama kaip tarpinė spalva, todėl ji tinkama tokioms dienoms, kurios neturi nei šventiško, nei atgailos bei liūdesio charakterio – visiems eiliniams sekmadieniams bei šiokiadieniams, išskyrus švenčių aštuondienius, atgailos laikotarpį (adventą ir gavėnią) ir Velykų laikotarpį.
Juoda spalva išreiškia liūdesio ir atgailos charakterį, todėl ji seniau buvo naudojama advento ir gavėnios metu, Nekaltų vaikelių išžudymo dieną ir gedulingose pamaldose. Nors po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ji nėra uždrausta, tačiau jos naudojimas labai apibrėžtas: atsižvelgiant į vietos papročius, ją galima naudoti tik gedulingose pamaldose. Tačiau kur galimybės leidžia, ją visuomet pavaduoja violetinė spalva.
Violetinė spalva Inocentui III atrodė kaip šalutinė arba juodą papildanti spalva. Pasak Durando, violetinė spalva, kuri yra „išblyškusi ir tarsi pilkoka”, primena, kad per griežtą atgailą ir apsimarinimą mūsų kūnai tarsi išblykšta. Todėl ši spalva ypač tinkama atgailos dienoms.
Auksinė spalva yra ypatingai iškilminga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti.
s. Loreta Ilekytė
