„Tikėjimo išpažinimas“ Tikėjimo išpažinimą kalbame gan dažnai: sekmadienį, mišiose, per rožinį. Dažniausiai tikėjimo išpažinimą kalbame mechaniškai, net nenutuokdami jo gilios prasmės ir svarbos mūsų tikėjimui. Tas trumpas tekstas yra mūsų tikėjimo santrauka, kurį nuo senovės daugybė krikščionių skelbė. Tikėjimo išpažinimas yra dar vadinamas “Credo“, pagal pirmą jo lotyniško varianto žodį: “sym – ballo”, tai molinis indas, kurį perlauždavo per pusę ir kurį pasiimdavo sutarties sudarytojai. Kai nebuvo dar popieriaus indo šukės būdavo atpažinimo ir vienybės ženklas. Kaip ir kada atsirado šis tekstas? Pirmieji tikėjimo išpažinimai buvo naudojami krikšto liturgijoje: vyskupas klausinėdavo katekumeno apie jo tikėjimą. Ar tu tiki Dievą Tėvą dangaus ir žemės Kūrėją?… Po to, tikėjimo išpažinimas, buvo pradėtas naudoti mišių liturgijoje. Rytų šalyse, kiekviena svarbesnė Bažnyčia, turėjo savo variantą. Iš tų laikų yra išlikę keletas variantų, bet nebenaudojami dabar. Bažnyčia išsirinko du tekstus, kurie turėjo didžiausią autoritetą ir kuriuos, liaudiškai vadiname, “ilguoju ir trumpuoju” tikėjimo išpažinimais. Trumpuoju Credo vadinamas “apaštalų simboliu”. Šis apaštalų tikėjimo išpažinimas atsirado 4 amžiuje, Romoje. Greitai, vakarų šalyse, buvo priimtas kaip oficialus Credo. Iki VIII amžiaus, po truputį, buvo papildomas. Legenda sako, kad Sekminių dieną, kiekvienas apaštalas, šiam tekstui, parašė po stulpelį. Tikriausiai tai yra tik legenda, kuri pabrėžia svarbų dalyką: šis Credo skelbia apaštalų tikėjimą. Tai yra ką apaštalai tikėjo ir skelbė. Beveik viskas tiesiai iš Naujojo Testamento. Ilgasis Credo yra vadinamas Nikėjos – Konstantinopolio Credo. Šis tekstas buvo sukurtas Nikėjos (325) ir Konstantinopolio (381) visuotiniuose susirinkimuose. Nuo ketvirto amžiaus iki šešto, buvo keli svarbūs vyskupų susirinkimai, kuriuose jie turėjo surasti tinkamas formules oficialiam tikėjimo išpažinimui nusakyti, nes kai kurie Bažnyčios nariai, kaip kunigas Arius, pradėjo skelbti, kad Kristus nebuvo tikras Dievas. Nikėjos susirinkime, vyskupai, dvasios tėvai ieškojo žodžių, kurie išsklaidytų bet kokią dviprasmybę. Tikėjimo išpažinime, dėl kunigo Ariaus erezijos, yra visa pastraipa, kuri paaiškina ką reiškia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus: “Vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per Jį visą yra padaryta”. Šis tekstas daug kartų kartoja tą patį, tik kitais žodžiais. Kitai erezijai paneigti, Konstantinopolio susirinkimas patvirtino, kad Šventoji Dvasia yra tikras Dievas, dieviškasis Trejybės asmuo. Kartais tikėjimas atrodo sudėtingas ir daugialypis: kaip trumpai apibudinti tikėjimą? Credo, mūsų tikėjimui, yra kaip skeletas kūnui. Būtina išskirti tris dalis. Pirma dalis – Dievas Tėvas ir sukūrimas; antra dalis – Sūnus ir išganymas; trečia dalis – Šventoji Dvasia yra mūsų šventumas. Ji mus veda per Bažnyčią į amžintąjį gyvenimą. Žinokime, kad, kai Bažnyčia skelbia savo tikėjimą ji neįvardija doktrinos, bet kalba apie dieviškuosius asmenis. Tikėjimas yra ne filosofija, bet asmeninis ryšys su Dievu. Credo nėra teiginiai apie amžinąją Trejybę, apmąstymai apie Dievą, bet glaustai primenama ką Dievas padarė dėl mūsų: pasaulio sukūrimą, išganymą per Jėzų ir Šventąją Dvasią, kuri toliau lydi Bažnyčią. Ši malda, tikėjimo išpažinimas, yra įsipareigojimas, tai sandora su Dievu. Šią sandorą ypač išgyvename Velyknaktyje, atnaujindami savo krikšto pažadus. Kunigas, klausimų forma, pasako tikėjimo išpažinimą, o visi atsako “tikiu”. Pirmiausia atsižadame šėtono ir jo vilionių, blogio, nuodėmės… Ir laisva valia pasirenkame Dievą. Tai nėra neutralus tekstas, nes kas kart pasakom Dievui: “Dieve, aš tikiu tavimi”. Tokiu būdu atnaujiname įsipareigojimą ir sandorą su Dievu. Šv. Teresėlė, gyvenimo pabaigoje, dideliuose tikėjimo išbandymuose, parašė credo savo krauju. Ji sirgo tuberkulioze, spjaudė daug kraujo ir tuo krauju, ant lapelio, užrašė Credo. Šį lapelį laikė ji prie širdies. Kai silpnėja mūsų tikėjimas, nuolat kartokime “Tikiu Dievą Tėvą”… Tikėjimas yra sprendimas, o ne jausmai. Ačiū, Dieve tau, už tą lobį, kurį Bažnyčia mums duoda. Tiberiados bendruomenė
Svetainė naudoja slapukų failus (slapukus). Naršydami mūsų puslapyje, jūs sutinkate naudoti slapukų failus, atsižvelgiant į dabartinius Jūsų naršyklės nustatymus. Privatumo politikaSutinku
Privatumo politika
Privatumo politika
Siekiant pagerinti lankymąsi mūsų interneto svetainėje www.vievioparapija.eu, mes galime naudoti slapukus (angl. cookies) – nedidelės tekstinės informacijos dalelės, kurios automatiškai sukuriamos naršant svetainėje ir yra saugomos svetainės lankytojo kompiuteryje ar kitame galiniame įrenginyje.
Slapukų surinkta informacija leidžia užtikrinti patogesnį naršymą ww.vievioparapija.eu svetainėje bei daugiau sužinoti apie ww.vievioparapija.eu svetainių lankytojų elgesį, analizuoti tendencijas ir tobulinti tiek svetainę, tiek ir ww.vievioparapija.eu pateikiamą informaciją. Parapija slapukų pagalba netvarko nuasmenintų asmens duomenų.
Jeigu svetainės lankytojas nesutinka, kad į jo kompiuterį ar į kitą galinį įrenginį būtų įrašomi slapukai, gali pakeisti savo interneto naršyklės nustatymus ir išjungti visus slapukus arba įjungti/išjungti juos po vieną. Tačiau ww.vievioparapija.eu atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais tai gali sulėtinti naršymo svetainėje spartą, apriboti tam tikrų svetainės funkcijų veikimą arba blokuoti prieigą prie svetainės kai kurių puslapių. Išsamesnė informacija apie ww.vievioparapija.eu svetainėje naudojamus slapukus pateikta adresu www.google.com/privacy_ads.html
Būtini slapukai yra būtini, kad svetainė veiktų tinkamai. Šiai kategorijai priskiriami tik slapukai, užtikrinantys pagrindines svetainės funkcijas ir saugos funkcijas. Šie slapukai nesaugo jokios asmeninės informacijos.
Bet kokie slapukai, kurie gali būti ypač reikalingi svetainei veikti ir yra specialiai naudojami naudotojo asmens duomenims rinkti naudojant analizę, skelbimus ir kitą įdėtąjį turinį, vadinami nebūtinais slapukais. Prieš paleidžiant šiuos slapukus jūsų svetainėje, būtina įsigyti naudotojo sutikimą.
„Tikėjimo išpažinimas“ Tikėjimo išpažinimą kalbame gan dažnai: sekmadienį, mišiose, per rožinį. Dažniausiai tikėjimo išpažinimą kalbame mechaniškai, net nenutuokdami jo gilios prasmės ir svarbos mūsų tikėjimui. Tas trumpas tekstas yra mūsų tikėjimo santrauka, kurį nuo senovės daugybė krikščionių skelbė. Tikėjimo išpažinimas yra dar vadinamas “Credo“, pagal pirmą jo lotyniško varianto žodį: “sym – ballo”, tai molinis indas, kurį perlauždavo per pusę ir kurį pasiimdavo sutarties sudarytojai. Kai nebuvo dar popieriaus indo šukės būdavo atpažinimo ir vienybės ženklas. Kaip ir kada atsirado šis tekstas? Pirmieji tikėjimo išpažinimai buvo naudojami krikšto liturgijoje: vyskupas klausinėdavo katekumeno apie jo tikėjimą. Ar tu tiki Dievą Tėvą dangaus ir žemės Kūrėją?… Po to, tikėjimo išpažinimas, buvo pradėtas naudoti mišių liturgijoje. Rytų šalyse, kiekviena svarbesnė Bažnyčia, turėjo savo variantą. Iš tų laikų yra išlikę keletas variantų, bet nebenaudojami dabar. Bažnyčia išsirinko du tekstus, kurie turėjo didžiausią autoritetą ir kuriuos, liaudiškai vadiname, “ilguoju ir trumpuoju” tikėjimo išpažinimais. Trumpuoju Credo vadinamas “apaštalų simboliu”. Šis apaštalų tikėjimo išpažinimas atsirado 4 amžiuje, Romoje. Greitai, vakarų šalyse, buvo priimtas kaip oficialus Credo. Iki VIII amžiaus, po truputį, buvo papildomas. Legenda sako, kad Sekminių dieną, kiekvienas apaštalas, šiam tekstui, parašė po stulpelį. Tikriausiai tai yra tik legenda, kuri pabrėžia svarbų dalyką: šis Credo skelbia apaštalų tikėjimą. Tai yra ką apaštalai tikėjo ir skelbė. Beveik viskas tiesiai iš Naujojo Testamento. Ilgasis Credo yra vadinamas Nikėjos – Konstantinopolio Credo. Šis tekstas buvo sukurtas Nikėjos (325) ir Konstantinopolio (381) visuotiniuose susirinkimuose. Nuo ketvirto amžiaus iki šešto, buvo keli svarbūs vyskupų susirinkimai, kuriuose jie turėjo surasti tinkamas formules oficialiam tikėjimo išpažinimui nusakyti, nes kai kurie Bažnyčios nariai, kaip kunigas Arius, pradėjo skelbti, kad Kristus nebuvo tikras Dievas. Nikėjos susirinkime, vyskupai, dvasios tėvai ieškojo žodžių, kurie išsklaidytų bet kokią dviprasmybę. Tikėjimo išpažinime, dėl kunigo Ariaus erezijos, yra visa pastraipa, kuri paaiškina ką reiškia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus: “Vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per Jį visą yra padaryta”. Šis tekstas daug kartų kartoja tą patį, tik kitais žodžiais. Kitai erezijai paneigti, Konstantinopolio susirinkimas patvirtino, kad Šventoji Dvasia yra tikras Dievas, dieviškasis Trejybės asmuo. Kartais tikėjimas atrodo sudėtingas ir daugialypis: kaip trumpai apibudinti tikėjimą? Credo, mūsų tikėjimui, yra kaip skeletas kūnui. Būtina išskirti tris dalis. Pirma dalis – Dievas Tėvas ir sukūrimas; antra dalis – Sūnus ir išganymas; trečia dalis – Šventoji Dvasia yra mūsų šventumas. Ji mus veda per Bažnyčią į amžintąjį gyvenimą. Žinokime, kad, kai Bažnyčia skelbia savo tikėjimą ji neįvardija doktrinos, bet kalba apie dieviškuosius asmenis. Tikėjimas yra ne filosofija, bet asmeninis ryšys su Dievu. Credo nėra teiginiai apie amžinąją Trejybę, apmąstymai apie Dievą, bet glaustai primenama ką Dievas padarė dėl mūsų: pasaulio sukūrimą, išganymą per Jėzų ir Šventąją Dvasią, kuri toliau lydi Bažnyčią. Ši malda, tikėjimo išpažinimas, yra įsipareigojimas, tai sandora su Dievu. Šią sandorą ypač išgyvename Velyknaktyje, atnaujindami savo krikšto pažadus. Kunigas, klausimų forma, pasako tikėjimo išpažinimą, o visi atsako “tikiu”. Pirmiausia atsižadame šėtono ir jo vilionių, blogio, nuodėmės… Ir laisva valia pasirenkame Dievą. Tai nėra neutralus tekstas, nes kas kart pasakom Dievui: “Dieve, aš tikiu tavimi”. Tokiu būdu atnaujiname įsipareigojimą ir sandorą su Dievu. Šv. Teresėlė, gyvenimo pabaigoje, dideliuose tikėjimo išbandymuose, parašė credo savo krauju. Ji sirgo tuberkulioze, spjaudė daug kraujo ir tuo krauju, ant lapelio, užrašė Credo. Šį lapelį laikė ji prie širdies. Kai silpnėja mūsų tikėjimas, nuolat kartokime “Tikiu Dievą Tėvą”… Tikėjimas yra sprendimas, o ne jausmai. Ačiū, Dieve tau, už tą lobį, kurį Bažnyčia mums duoda. Tiberiados bendruomenė