Bažnyčia Tikėjimo metai

Tikėjimo metų ikona – Kristus visatos valdovas

Vievio parapija 2012-10-13
Kristaus Visatos Valdovo mozaika esanti Sicilijoje, Cefalù miesto katedroje buvo pasirinkta kaip Tikėjimo metų ikona.
Popiežius kviečia, žvelgiant į šią ikoną, kiekvienam iš mūsų atrasti Kristaus veide Tą, kuris yra vienintelis mano Išganytojas. Tegu šis Kristaus veidas lydi mus visus Tikėjimo metuose ir visoje mūsų gyvenime kelionėje, kol susitiksime veidas į veidu su Tuo, kuris mus pašaukė į šį gyvenimą.
 
313 metais imperatorius Konstantinas Milano ediktu, dar vadinamu Tolerancijos ediktu, paskelbė visuotinę tikėjimo laisvę. Valstybei pripažinus krikščionybę, jau galėjo atsirasti ir savi maldos namai. Išlaisvintas iš požeminių katakombų, Kristaus paveikslas pakilo į garbingiausią vietą – krikščionių bazilikos pagrindinį altorių, kuriame jis vaizduojamas kaip galingas ir orus valdovas, kaip visagalis Viešpats, pantokratas. Teologinis to pagrindas – 325 metų Nikėjos Susirinkimo sprendimas, jog Kristus „yra tapatus Tėvui“, taigi yra Dievas.
Žodis „pantokratas“ (gr. pan – visa, kratein – viešpatauti) yra paimtas iš Apreiškimo Jonui, kurio pirminiame graikiškame tekste jis pavartotas šešis kartus, taip pavadinant pakylėtą Kristų arba kartu su juo ir Dievą Tėvą kaip visų laikų amžinąjį Dievą ir „tautų Karalių“. Šie paveikslai kalba apie tikėjimą Kristaus visuotine kosmine viešpatija, visuotiniu jo buvimu ir neribota jo galia. Todėl ir bažnyčiose jiems yra skiriama aukščiausia vieta – aukštai viršuje, bokšto skliautuose. Neaprėpiamas tų paveikslų dydis ir jų centrinė vieta maldos namuose turėjo padėti išryškinti neribotą Dievo galybę. Todėl Kristaus figūra dažnai vaizduojama purpuriniu valdovo apdaru. Tačiau tos mozaikos bei freskos parodo ir atstumą tarp šio Kristaus ir mūsų. Tokio Kristaus visoje jo galybėje ir didybėje mes jau negalime pasiekti.
Matome Kristaus atvaizdą, kuris mums yra įprasčiausias: tai vidutinio amžiaus vyras, būdingais ilgais garbanotais plaukais ir liesu, įkritusiais skruostais veidu. Šis klasikinis Kristaus įvaizdis krikščionių mene atsirado tik IV amžiuje. Nuo tada jis ilgainiui paplito po visą krikščioniškąjį pasaulį.
Kaip pantokrato – visagalio Viešpaties – vaizduojamo Kristaus dešinioji ranka pakelta ir rodo laiminimo arba kalbėjimo ženklą, o kairiojoje jis laiko atverstą Raštą. Norint parodyti, kad vaizduojamojo meno veikėjai kalba, jų žodžiai dažnai būdavo įduodami jiems į rankas kaip knyga ar raštų ritinėlis, – tai rodydavo kalbėjimo ženklą. Kalbėjimo ir laiminimo ženklus ne visada lengva atskirti, bet ir jų prasmė nedaug skiriasi viena nuo kitos. Dievo Žodis, kurį ne tik skelbia, bet ir įkūnija Kristus, yra Dievo laiminimas; kas klauso Dievo Žodžio, tas yra Dievo laiminamas.
Žodžiai, graikų ir lotynų kalbomis įrašyti Kristaus laikomos knygos puslapiuose, skelbia: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12). Auksu blizgančiose mozaikose Bizantijos menas meistriškai sugebėjo tikintiesiems vaizdžiai perteikti tą šviesą. Šie meno kūriniai jutimiškai perduoda tai, ką jie vaizduoja: Kristus yra pasaulio šviesa.
 
Vatikano radijas/prizmė.lt