Vasario 02 d. – Kristaus Paaukojimo šventė (Grabnyčios)

GrabnyčiosŽvelgiant į Bažnyčios kelionę istorijoje, kasmet mus pasitinka tas pats liturginių metų ciklas: Adventas, Kalėdos, Eilinis laikas, Gavėnia, Velykos… Kasmet mes esame kviečiami iš naujo apmąstyti Kristaus ir kitų mūsų išganymui reikšmingų Asmenų Gyvenimo įvykius, siekiant vis labiau įsigilinti ir labiau pažinti išganymo slėpinius, todėl šiandien, prabėgus džiugiam Kalėdų laikui, ir keliaujant toliau liturginių metų kalendoriumi, derėtų pažvelgti į dar viena mus vasario 2 d. pasitiksiančią dar vieną neeilinę šventę – Jėzaus paaukojimą, liaudyje vadinama Grabnyčiomis.
 
Tradicinė prasmė
 
Pats žodis „grabnyčios“ kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo. Ši žvakė bažnyčiose šventinama vasario 2 d. Šventės pavadinimas neatskleidžia jos esmės, ir dažniausiai jis nukreipia mintis į momentus, kai grabnyčių žvakė uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje. Tačiau, ir tame yra prasmingos tiesos: juk mirtis dažnai asocijuojasi su tamsa, nežinomybe, o deganti žvakė – Kristaus, pergalės prieš mirtį ir tamsą simbolis, todėl nuo seno sunkios būklės ligonis būdavo apšviečiamas grabnyčių šventėje pašventintomis žvakėmis, o taip pat jau ir miręs žmogus anapilin būdavo palydimas grabnyčinių žvakių šviesa.
Grabnyčių šventės prasmė mokslo apie Dievą šviesoje. Tiesa ta, kad Krikščionybė gimė žydiškoje judaizmo aplinkoje, tad krikščionybės švenčių ištakos dažnai įžvelgiamos žydų tradicijoje – Mozės įstatymo realybėje. Senojo Testamento Dievo tautoje pagal jų įstatymą, kiekvienas pirmagimis berniukas 40- ą dieną po gimimo būdavo pašvenčiamas Dievui (plg. Lk 2, 22-38). Todėl nenuostabu, jog Marija ir Juozapas, būdami uolūs judaizmo išpažinėjai su Dievo Sūnumi, gimusiu iš Šventosios Dvasios per Mergelę Mariją, elgėsi taip, kaip dera pagal jų religinius papročius tam, kad įvykdytų Įstatymą. Atrodytų, jog tai buvo tik galbūt formalus įstatymo vykdymas, tačiau Jėzus – neeilinis pirmagimis, Jis – Dievo sūnus. Todėl jo paaukojimas nėra vien formalumas, bet ir Jo pirmasis oficialus susitikimas su tikinčiaisiais.
Šventykloje, kurioje buvo paaukotas Jėzus, buvo ir senelis Simeonas, kuriam buvo apreikšta, jog nemirsiąs tol kol neišvysiąs Viešpaties siųstą mesiją (plg. Lk 2, 26). Tada atpažinęs šiame kūdikyje esantį patį Viešpatį Dievą jį pagarsino savo šlovinimo giesme: „mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą… šviesą pagonims apšviesti ir išrinktosios Tautos garbę“ (plg. Lk 2, 29-32). Taip Simeonas išreiškė Mesijo įžengimą į Dievo namus, būsimą Bažnyčią, Dievo Tautos bendruomenę ir paskelbė, jog Dievo išganymo įrankis jau čia, jog jau užtekėjo išganymo žmonijai šviesa! Tačiau, kaip toliau skaitome Šventajame Rašte, Simeonas neapsiriboja vien Dievo šlovinimo giesme, bet ir įvardija Pateptojo Jėzaus misiją: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“ (plg. Lk 2, 34).
Taigi, šis Jėzaus paaukojimas – pirmas oficialus Mesijo pripažinimas oficialioje šventyklos aplinkoje. Išsipildė Simeonui išpranašautas Dievo valios plano etapas.
 
Grabnyčių šventės liturgija
 
Apeigų pradžios priegiesmis byloja pranašo Izaijo žodžius: „Štai nužengs galybių Viešpats ir apšvies savo tarnus, aleliuja“ (plg. 35, 4-5). Tada užsidegus žvakes, pripažįstant Kristų kaip Dievo šviesą skirta mums, šventinamos žvakės. Šventinimo maldoje girdime Dievo mintį: kas įsileis Kristaus šviesą, tas pasieks ir negęstančia Dievo garbės šviesą danguje. Šventinimo metu giedama Simeono giesmė, prisimenant Kristaus paaukojimo įvykį šventykloje. Žodžio liturgijoje grabnyčių šventės skaitiniai mus supažindina su pranašo Malachijo (V a. pr. Kr.) pranašyste apie Kristaus įžengimą į šventyklą. Psalmė ragins atverti širdies vartus, kad galėtų į ją įžengti „garbingas valdovas“ (Ps 23, 9). Ištrauka iš laiško žydams mums nusako Jėzaus misijos viena iš tikslų – nugalėti mirtį, o Evangelijos ištrauka nukelia mus į Jėzaus paaukojimo laikų istorinę realybę. Šios šventės dienoje jungdami savo asmeninį tikėjimą su liturginiais veiksmais esame kviečiami kas metai vis giliau patirtį šių išganingų Jėzaus gyvenimo įvykių tikrovę, siekiant artėti ir labiau suprasti Dievo slėpinius. Su žvakėmis rankose pasitikime Simeono pripažintą mesiją esant gyvą gyvojoje Bažnyčioje, atverkime širdies vartus, „kad čia galėtų įžengti Garbingas Valdovas“!
 

klier. Donatas Liutika