Kristaus Kančios – Verbų sekmadienio istorija

VerbosKristaus Kančios – Verbų sekmadienis yra diena, kai visa Bažnyčia mini Jėzaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, lygiai savaitė prieš jo prisikėlimą. Maždaug prieš penkis amžius pranašas Zacharijas pranašavo: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Matas šią pranašystę iškelia į paviršių: „Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21,1-11).
Šis sekmadienis turi dvejopą vardą: Kančios ir Verbų. Ir vienu, ir kitu atveju švenčiama pergalė. Šie abu slėpiniai, kurie atveria „skausmingąją savaitę“, kaip sako sirai, nėra svetimi vienas kitam. Juk krikščioniškoje sampratoje nėra arba neturi būti vien negatyvios kančios, vien kančios kaip tokios. Didžiosios ir lauktosios dienos šviesa skverbiasi į tamsybių, kurios ruošia šviesą, gelmes. Tačiau, iš esmės, Verbų sekmadienis yra Jėzaus pergalingo įžengimo į Jeruzalę, kelios dienos prieš kančią, minėjimas. Šis triumfas – tai Viešpaties užbėgimas už akių mirties galioms. Tai jau pražydusios Velykos, Osana sekmadienis.
Iškilmės minėjimas Jeruzalėje
Rytuose sekmadienis prieš Velykas niekuomet nebuvo atgailos pobūdžio. Pasninkas buvo nutraukiamas šeštadienį ir Viešpaties dieną. Šventimas turėjo džiaugsmingą pergalės atmosferą. Verbų sekmadienio šventimą Jeruzalėje gerai aprašė piligrimė Egerija savo kelionės dienoraštyje apie 383 metus. „Septintą valandą, – rašo ji, – visa tauta lipa į Alyvų kalną, tai yra į bažnyčią, ir vyskupas su jais. Giedami tos dienos himnai ir priegiesmiai, skaitomi skaitiniai. Prisiartinus devintai valandai, einama į vietą, iš kurios Viešpats pakilo į dangų, ir ten visi atsisėda. Visa tauta, vyskupo akivaizdoje, yra kviečiama atsisėsti. Ten vėl giedami tos dienos himnai ir priegiesmiai. Tarp jų įterpiami skaitiniai ir maldos. Prisiartinus vienuoliktai valandai, skaitoma Evangelijos vieta, kur vaikai su palmių šakomis atbėga pasitikti Viešpaties, sakydami: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Vyskupas tuoj pat pakyla su visa tauta ir nuo Alyvų kalno visi nusileidžia. Visa tauta eina prieš vyskupą giedodama himnus ir priegiesmius ir visuomet atsiliepdama: Garbė karaliui, kuris… Visi maži šalies vaikai, net ir tie, kurie negali vaikščioti – šiuos tėvai neša ant kaklų – savo rankose laiko šakeles, vieni palmių, kiti alyvmedžio. Šitaip yra lydimas vyskupas, kaip tą dieną buvo lydimas Kristus. Nuo kalno viršaus iki miesto ir nuo miesto iki bažnyčios, pereinant visą miestą, visi eina pėsti, net moterys, net kilmingieji, visi lydi vyskupą giedodami atliepą. Eina lėtai, kad minia nepavargtų, vakarėjant atvykstama į bažnyčią“.
Jeruzalės liturgija pasižymėjo daugybe procesijų. Jos buvo organizuojamos kiekvieną sekmadienį. Tačiau Verbų sekmadienį procesija buvo pantomimos pobūdžio. Buvo atkartojama Kristaus gestai tose pačiose vietose, kur juos atliko pats Jėzus. Minios viduryje, vyskupas užimdavo Kristaus vaidmenį. Jis atrodė kaip Kristaus vikaras, jo atstovas žemėje. Kristui teikiama šlovė ėjo per vyskupo asmenį. Procesijos ypatumai nepakito ir po vienuolikos amžių. XV a. apie tai liudija piligrimas Fra Suriano.
Kadangi procesijoje dalyvavo piligrimai iš viso krikščioniško pasaulio ir išsaugojo neužmirštamą atminimą, Jeruzalės Bažnyčios tradicija greitai plito ir kitose Bažnyčiose, Rytuose ir Vakaruose. Visur šią dieną procesija tampa pagrindiniu įvykiu. Aklamacijos, kurias teikė žmonės Jėzui įeinant į Šventąjį Miestą dabar atsispindi šios procesijos eigoje.
Verbų sekmadienis Rytuose
Sirija pirmoji perėmė Verbų procesiją. Edesos karalystės semitinės bendruomenės jau nuo V a. pab. perdavė šią tradiciją persų Imperijos Bažnyčioms. Jeruzalės paprotį perėmė ir dvi didžiosios tuometinės metropolijos: Konstantinopolis ir Aleksandrija. Rytuose dienos metu švenčiama tik pergalingas Jėzaus įžengimas ir jo priėmimas Šventajame Mieste. Tuo tarpu, Vakaruose akcentai dedami šiek tiek kitaip. Rytuose perėjimas iš Verbų šventimo džiaugsmo į Didžiosios savaitės liūdesį pasimato į pavakarę. Sirijoje uždengiamos ikonos, kurios buvo išstatytos per dienos liturgiją. Už altoriaus pastatomas didelis juodas stendas, pažymėtas dideliu baltu kryžiumi, kurį supa Kančios įrankiai ir (ten, kur turima) išstatoma autentiško Kryžiaus relikvija.
Bizantijos liturgija, vakarinės maldos eigoje kalba tokią maldą: „Pereidami iš dieviškos šventės – Palmių ir Verbų į kitą dievišką šventę, bėkime, tikintieji, į garbingąją ir išganingąją Kristaus kančių iškilmę; pažvelkime, kaip jis laisvai atsiduoda dėl mūsų Kančiai ir duoda mums gyvenimą kaip išpirką už visatą“. Šitaip įvyksta perėjimas iš Verbų triumfo į Kančios šventimą. Vakaruose šios dvi temos regimos nuo pat pradžios.
Verbų sekmadienis Vakaruose
Lotynų pasaulyje besiartinanti Viešpaties Kančia užima daugiau vietos dienos liturgijoje. Šios liturgijos toną jau duoda įžanginis kreipinys prieš verbų pašventinimą: „Šiandien kartu su visa Bažnyčia jau pradedame švęsti didžiąją velykų paslaptį. Šią dieną Kristus įžengė į savo miestą – Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikels. Su nuoširdžiu tikėjimu minėdami tą išganingą jo atvykimą, ženkime paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, kad malonės remiami, gautume dalį ir jo prisikėlime bei amžinajame gyvenime“.
Romoje jau nuo popiežiaus Leono Didžiojo šią dieną skaitoma Kančios evangelija. Pontifikas vienoje savo homilijų prisipažįsta negalįs komentuoti viso teksto: „Būtų pernelyg daug, mano mieli broliai, šios dienos homilija viską apsakyti; todėl tęsinį nukelkime į trečiadienį, dieną, kai pradėsime Kančios skaitymą“. Ši praktika gali siekti III amžių. Tačiau pagrindinis šios dienos liturgijos elementas yra procesija.
Vakaruose paskutinė Verbų procesiją į savo liturgiją perėmė Roma. Ši liturgija joje pasirodo tik X a., o prieš XII a. popiežius dar nedalyvauja šventime. Jis tik nuvyksta į Laterano baziliką ir ten aukoja Viešpaties Kančios Mišias. Tuo tarpu kituose Vakarų pasaulio regionuose ši procesija viena populiariausių. Ji sukviečia ištisus miestus, kaip tai bus vėliau su Kristaus Kūno ir Kraujo procesija. Tarp kitko, kad Kristaus triumfo simbolis būtų iškalbingesnis, Anglijoje ir šiaurės Prancūzijoje yra atsitikę, kad Verbų procesiją pakeitė Švč. Sakramento procesija. Vokietijoje procesijos viduje ant asilo buvo uždedama Kristaus statula. Keliatas tokių statulų yra saugoma muziejuose.
Žodžiu „verbos“ suprantama įvairus spektras augalų. Matas kalba apie „medžių šakas“ (Mt 21,9), Morkus pateikia „žalias šakeles, nukirstas laukuose“ (Mk 11,8), Jono evangelijoje randame „palmių šakas“ (Jn 12,13), o Lukas kalba tik apie drabužius, klojamus po Jėzaus kojomis. Kadangi Jėzaus pergalingas triumfas prasidėjo nuo Alyvų kalno šlaito, buvo manoma, kad šakelės turėjo būti alyvmedžio – taikos ir ramybės simbolis nuo Nojaus laikų. Vėliau buvo pridėta palmių šakos, kurių gauti buvo sunkiau, bet šios jau simbolizavo pergalę. Ten, kur nebuvo galima rasti nei vieno nei kito, reikėjo pasitenkinti kitais augalais. Svarbu tik, kad jie žaliuotų visada, nes tai simbolizuoja Kristaus nemirtingumą.
Palaimintas verbas tikintieji parsinešdavo ir laikydavo jas kambariuose, dirbtuvėse, tvartuose ir net laukuose palaimos ir apsaugos ženklan. Prancūzijoje žmonės palaimintas šakeles sodindavo arba tiesiog padėdavo ant mirusiųjų kapų, šitaip norėdami iškeliavusius artimuosius įtraukti į šventimą.
Be to, vienuolynai turi gražią tradiciją, kurią galėtų perimti ir visi tikintieji. Kasmet po Verbų sekmadienio šventimo, žalios šakelės yra užkišamos už kiekvieno namuose esančio kryžiaus ir net Kristaus paveikslo. Šitaip išreiškiama viltis, kad, nors Kristus greitai bus kankinamas ir pasmerktas myriop, tačiau jis tikrai prisikels, kaip šios nuolat žaliuojančios šakelės, simbolizuojančios Kristaus nemirtingumą.
Br. Lukas Skroblas OSB