Eucharistijos apeigos kaip pasirengimas šv. Komunijai

KomunijaEucharistijos šventimą vainikuoja šv. Komunija. Duonos ir vyno – tų žemės ir žmogaus darbo vaisių, kaip yra sakoma aukojimo maldoje, – pavidalais gyvasis ir tikrasis Kristus tampa Velykų slėpinį švenčiančios bendruomenės maistu. Šiam ypatingam momentui reikia tinkamai pasirengti, nusiteikti, nes tiktai nuoširdus noras priimti Eucharistinį Jėzų atveria kelią į tikrąją bendrystę su Juo. Deramai nusiteikti šv. Komunijai padeda tiek bendra šv. Mišių liturgijos sąranga, tiek apeigos prieš priimant Kristaus Kūną ir Kraują.
Tokio pasirengimo svarbą ir padarinius pamokomai atskleidžia mokinių, keliavusių į Emausą „pirmąją savaitės dieną”, patirtis, apie kurią kalbama evangelijoje pagal Luką (24, 13–35). Naujojo Testamento tyrinėtojai šiame tekste įžvelgia sąsajų su Velykų vakariene, kurią Kristus valgė su mokiniais prieš savo kančią ir mirtį. Mokinių neatpažintas Jėzus vakarieniauja su jais prie stalo, paima duonos, sukalba laiminimo maldą, laužo ir duoda valgyti. O kas vyksta prieš tai? Mokytojo mirties ant kryžiaus prislėgtiems bei apimtiems nerimo ir nusivylimo mokiniams Jėzus tarsi surengia Šventojo Rašto, t. y. ligtolinio rašytinio Dievo žodžio, „pamoką“: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (24, 27). Po to mokiniai primygtinai prašo nepažįstamąjį Pakeleivį  užsukti pas juos. Ir tada, vakarieniaujant prie bendro stalo, Svečiui laužant duoną ir duodant ją valgyti, įvyksta didžioji permaina: mokiniams „akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (31 eil.).
Šiame pasakojime galime įžvelgti mūsų susitikimo ir susivienijimo su Kristumi Eucharistijoje pirmavaizdį. Kaip dažnai ne vienas iš mūsų ateina prie altoriaus panašiai jausdamasis kaip Emauso mokiniai. Neretai esame kupini nerimo dėl dabarties ar ateities, slegiami įvairiausių rūpesčių, pavargę nuo kasdienybės naštos. Žodžio liturgija, per kurią skaitomi ir aiškinami Šventojo Rašto tekstai, mums padeda pajusti savųjų vargų prasmę ir netgi išsklaidyti susikaupusį nerimą. Nuliūdę Emauso mokiniai taip pat pirmiausiai klausosi, kaip Jėzus (vis dar neatpažintas!) aiškina „visus Raštus“, ir tai stipriai paveikia jų dvasią: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (32 eil.). Žodžio liturgija, pirmoji Eucharistijos šventimo dalis, turi ir mums „uždegti širdis”, t. y. sustiprinti tikėjimą Dievo artumu ir pasitikėjimą Jo globa, kai vis sunkesnė tampa gyvenimo našta. Šv. Mišių metu skaitomas Dievo žodis turėtų atverti mūsų širdis dar didesniam vienybės su Kristumi troškimui. Mes, tarsi tie Emauso mokiniai, suvokę Raštų prasmę, savo širdyse prašome Viešpaties: „Pasilik su mumis!“. Ir kaip mokiniams atsivėrė akys ir jie pažino Jėzų, valgydami Jo palaimintą ir padalytą duoną, taip ir mes galime tikėtis tikrojo susitikimo ir susivienijimo su Kristumi, kurį priimame duonos ir vyno pavidalais.
Deramai nusiteikti eucharistinei vienybei su Kristumi padeda ir liturginiai žodžiai bei veiksmai prieš pat priimant šv. Komuniją.
Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda. Tai pirmasis tiesioginio pasirengimo šv. Komunijai žingsnis. Kalbėdami šią paties Kristaus išmokytą maldą, mes iškilmingai pareiškiame, kad Jėzaus laikysena dangiškojo Tėvo atžvilgiu ir Jo paskelbtoji vertybių tvarka yra mūsų gyvenimo pamatas. Pirmąją maldos dalį sudaro trys prašymai: teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje. Juos kalbėdami, mes pasižadame sekti Kristumi, kuriam Tėvo valios vykdymas – Jo šlovės apreiškimas pasauliui ir prisiartinusios Dievo karalystės skelbimas – buvo kaip maistas. Toliau prašome kasdienės duonos. Šio prašymo vieta bendrame „Tėve mūsų” maldos kontekste primena Jėzaus raginimą nesisieloti dėl žemiškų dalykų, kurių vaikosi pagonys, bet pasitikint Tėvo apvaizda pirmiausiai ieškoti Dievo karalystės, o visa kita „bus pridėta“ (plg. Mt 6, 31–33). Prašydami Tėvą atleisti mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, netiesiogiai pasižadame visada vadovautis Kristaus priesaku būti gailestingiems, kaip Tėvas yra gailestingas (plg. Lk 6, 36–37). „Tėve mūsų“ malda yra tarsi esminė Kalno pamokslo, kurį Jėzus patvirtino savo gyvenimu, santrauka. Taigi ją kalbėti – tai įsipareigoti nuolat siekti panašumo į Kristų, kuris yra vienintelis pas Tėvą vedantis kelias. Šv. Komunija yra tikrai prasminga tiktai tada, kai ji neatskiriamai susijusi su tvirtu pasiryžimu kasdienybėje vadovautis Jėzaus mokymu ir Jo gyvenimo pavyzdžiu.
Po „Tėve mūsų” maldos Eucharistijos šventimui vadovaujantis kunigas kalba dvi trumpas maldas, kuriose vyrauja ramybės ir vienybės motyvai.  Ramybė yra pirmoji Prisikėlusiojo Kristaus dovana apaštalams (plg. Lk 24, 26; Jn 20,19–20), todėl tai ir Viešpaties artumo ženklas: „Aš palieku Jums ramybę, duodu jums savo ramybę”  Minėtuose maldavimuose ramybė siejama su išvadavimu iš nuodėmės. Susitaikymas su Dievu ir žmonėmis yra ir trokštamos vienybės laidas. Nuodėmė, išsikerojusi žmonių širdyse, yra Kristaus teikiamos ramybės ir vienybės stokos priežastis. Todėl kunigas visos bendruomenės vardu prašo, kad  šv. Komunija, kurioje ypatingu būdu vienijamės su Kristumi, būtų ją priimančiųjų ramybės ir vienybės šaltinis.
Po šių maldų tikintieji yra paraginami palinkėti vieni kitiems ramybės. Tai labai reikšmingas liturgijos momentas. Ramybės palinkėjimas nėra tik paprastas pasisveikinimas ar šv. Mišių pradžioje atlikto gailesčio akto patvirtinimas. Tai momentas, liudijantis bendruomenišką šv. Komunijos pobūdį. Tai pasiryžimo nuoširdžiai ir nesavanaudiškai tarnauti kitam žmogui ženklas, ir tiktai toks nusiteikimas gali atverti kelią į tikrąją vienybę su Kristumi. Antra vertus, šv. Komunija yra dalijimasis viena ir ta pačia Gyvenimo Duona, teikiančia amžinąjį gyvenimą. Tad priimamas Kristaus Kūnas ir Kraujas yra Eucharistijos dalyvių bendrystės išraiška ir laidas. Ramybės palinkėjimas taip pat yra dalijimasis šia Kristaus dovana.
Kiekvieno liturginio veiksmo momentas nusako ir paties veiksmo prasmę. Ramybės palinkėjimui skirtas šv. Mišių momentas nėra atsitiktinis. Kitu Eucharistijos šventimo momentu šis veiksmas turėtų kitokią prasmę bei reikšmę. Pasak Theodore E. Dobson, šv. Mišių pradžioje ramybės palinkėjimas reikštų pasisveikinimą, po gailesčio akto – atleidimą ir atsiprašymą, pačioje Eucharistijos liturgijos pabaigoje – bendruomenės narių pasiryžimą gyventi taip, kaip įpareigoja pats Eucharistijos slėpinys. Esamas ramybės palinkėjimo momentas atveria pačią giliausią šio veiksmo prasmę: priimdami vieni kitus ir save pačius kaip silpnus ir nuodėmingus, tačiau Dievo mylimus vaikus, Eucharistijos puotoje mes jaučiamės kaip viena šeima ir pažadame padėti vieni kitiems išsaugoti Kristaus teikiamą ramybę, vedančią į vienybės su Dievu džiaugsmą.
Stasys Poniškaitis